Stambule su AFP kalbėjęs 45 metų inžinierius, prašęs įvardyti jį kaip Farhadą (tai nėra jo tikrasis vardas), įsitraukė į masinius protestus, kurie apėmė jo gimtąjį milijoną gyventojų turintį miestą šalia Teherano.
Kadangi po kelias savaites trukusių neramumų Irane vis dar neveikia internetas, liudininkų parodymai yra labai svarbūs norint suprasti, kaip klostėsi įvykiai.
Praėjusių metų pabaigoje prasidėjusios audringos demonstracijos dėl ekonominių sunkumų virto didžiausiais antivyriausybiniais protestais nuo 1979 m. islamo revoliucijos.
„Pirmą dieną gatvėse buvo tiek daug žmonių, kad saugumo pajėgos tiesiog laikėsi atokiau, – sakė jis AFP. – Tačiau kitą dieną jos suprato, kad be šaudymo žmonės neketina išsiskirstyti.“
Protestams stiprėjant, saugumo pajėgos, pasinaudodamos sausio 8 d. dingusiu ryšiu, pradėjo didelį susidorojimą.
Duodamas interviu europinėje Stambulo dalyje, šis ramiai kalbantis naftos pramonės darbuotojas sakė, kad tą naktį, kai prasidėjo šaudymas, jis buvo automobilyje su savo seserimi.
„Matėme, kaip apie 20 kariškių iššoko iš automobilių ir pradėjo šaudyti į jaunuolius, buvusius maždaug už 100 metrų. Mačiau, kad žmonės bėgo, o kariškiai šaudė jiems į nugaras“, – pasakojo jis AFP.
„Priešais pamačiau mūsų draugą gydytoją, kuriam į veidą pataikė šautuvo šratai“, – sakė Farhadas. Jis nežino, kas jam nutiko vėliau.
Tiek „Amnesty International“, tiek „Human Rights Watch“ apkaltino saugumo pajėgas šaudant iš graižtvinių ir šratinių šautuvų, užtaisytų metaliniais šratais, tiesiai protestuotojams į galvą ir liemenį.
„Mačiau du nešamus žmones, jie buvo labai sunkiai sužeisti, galbūt negyvi“, – sakė Farhadas.
Daug žmonių taip pat žuvo „savo automobiliuose, nes kulkos atskriedavo tarsi iš niekur“.
„Bijo vykti į ligoninę“
Pamažu aiškėja susidorojimo mastas.
Nepaisant didelių sunkumų renkant informaciją, Norvegijoje įsikūrusi nevyriausybinė organizacija „Iran Human Rights“ teigia, kad ji patvirtino 3 428 saugumo pajėgų nužudytų protestuotojų mirties atvejus, tačiau perspėjo, kad tikrasis skaičius gali būti daug didesnis, ir nurodė, kad, jos vertinimais, žuvusiųjų gali būti „nuo 5 iki 20 tūkstančių“.
Sužeistieji dažnai bijo vykti į ligoninę, pasakojo Farhadas.
„Žmonės negali vykti į ligoninę, nes ten yra valdžia ir policija. Visus, sužeistus kulkų ar šratų, jie sulaiko ir apklausia, – sakė jis. – Gydytojai eina pas žmones į namus ir ten suteikia jiems medicininę pagalbą.“
Jis pats buvo sumuštas lazda dviejų motociklu važiavusių žmonių ir manė, kad jam sulaužyta ranka, tačiau į ligoninę nesikreipė, nes buvo „per daug pavojinga“.
Daugelis „atvėrė savo namus ir įsileido demonstrantus į vidų, kad suteiktų jiems pirmąją pagalbą“. Tą padarė ir jo sesuo su savo drauge, priėmusios „apie 50 berniukų ir davusios jiems arbatos bei pyrago“.
Gatvėse buvo daugybė labai jaunų žmonių ir „daug mergaičių bei moterų“, – sakė jis AFP, teigdamas, kad matė „šešerių ar septynerių metų vaikus“, kurie skandavo šūkius prieš Irano aukščiausiąjį lyderį ajatolą Ali Khamenei.
Pasak jo, saugumo pajėgos taip pat tikrino visus, kurie buvo sužeisti dėl protestų ar turėjo filmuotos medžiagos savo telefonuose.
„Tai labai pavojinga, nes jie atsitiktinai tikrina telefonus. Jei jie pamatytų ką nors, kas susiję su šia revoliucija, jums galas. Jie taip pat verčia žmones pasikelti marškinius ir ieško kulkų ar šratų sužeidimų žymių. Jei jie tai pamato, tokius žmones veža į apklausas“.
Kalbėdamas prieš pat skrydį atgal į Iraną – „nes turiu eiti į darbą“ – jis tvirtino, kad „visiškai nieko nebijo“.
Nepaisant visko, žmonės ketina protestuoti toliau, „nes yra labai supykę“, aiškino jis.
Jis įsitikinęs, kad JAV prezidentas Donaldas Trumpas netrukus įvykdys savo pažadą įsikišti, ir atkreipė dėmesį į neseniai pasirodžiusius pranešimus apie JAV karo laivus, atplaukiančius į regioną.
„Ši sistema negali išlikti – Irane visi tiesiog išsekę nuo šios diktatūros. Mums jų jau gana“, – sakė Farhadas.
(be temos)
(be temos)