Du Lietuvos atstovai parėmė Europos Parlamente trečiadienį priimtą rezoliuciją, kuria raginama užtikrinti, kad nebūtų pažeidinėjamos netradicinės seksualinės orientacijos asmenų teisės.

EP trečiadienį Strasbūre priėmė rezoliuciją „dėl žmogaus teisių, seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės Jungtinėse Tautose“. Šį dokumentą savo parašais palaikė liberalas Leonidas Donskis ir socialdemokratė Vilija Blinkevičiūtė.

L.Donskis BNS sakė, kad po šiuo projektų pasirašęs, nes laiko laiko save žmogaus teisių gynėju.

„Jeigu mes sutinkame, kad žmogaus teisės yra universali sąvoka ir jei mes sutinkame, kad ne tik kultūrinės, kalbinės, bet ir seksualinės mažumos yra apsaugotos valstybės ir į civilizuotos valstybės sąvoką įeina ne tik daugumos, bet ir mažumos apsauga, man atrodo logiška stengtis, kad Jungtinės Tautose būtų surasti tam tikri teisiniai mechanizmai garantuoti apsaugą“, - BNS sakė Strasbūre posėdžiaujantis europarlamentaras.

Jis pabrėžė, kad rezoliucija yra labiau nukreipta ne į demokratines valstybes, o į tas šalis, kuriose su seksualinių mažumų atstovais elgiamasi itin nepakančiai.
„Kalba eina ne tiek apie demokratines, civilizuotas valstybes, kuriose gali būti vienas kitas dokumentas, sukeliantis kontroversiją, kaip yra buvę Jungtinėje Karalystėje ar Lietuvoje, bet apie valstybes, kuriose yra tikrai baisių dalykų“, - teigė L.Donskis.

Liberalų grupei Europos Parlamente priklausantis politikas pateikė Afrikoje esančios Ugandos pavyzdį, kurioje, anot jo, homoseksualams, neslepiantiems savo orientacijos, gali grėsti mirties bausmė.

„Yra kreipiamasi į valstybes, kurios gauna Vakarų paramą. Pavyzdžiui Afrikos šalys arba kai kurios kitos, kurios patenka į besivystančių šalių kategoriją. Jos gauna didelę Vakarų paramą. Manau, tokiu atveju yra visiškai logiška tikėtis, kad gaudamos paramą, jos bent jau galėtų taikyti tam tikrus demokratinio elgesio ir pažiūrų standartus. Priešingu atveju būtų visiškai neaišku, apie kokį susikalbėjimą ar universalų žmoniškumą mes kalbame“, - kalbėjo L.Donskis.

Jis pabrėžė, jog rezoliucija nebuvo siekiama atkreipti dėmesį į Lietuvą.
„Aš tą dalyką labai kruopščiai išanalizavau ir nebūčiau pradėjęs automatiškai siūlyti savo parašo vien todėl, kad aš atkreipčiau dėmesį į savo šalį ar turėčiau omenyje Lietuvą. Tikrai ne. Vienas dalykas buvo reaguoti į realią problemą, kai mūsų Seimas norėjo įteisinti labai keistą įstatymą. Visai kitas dalykas, kai vyksta normali diskusija visuomenėje - yra žmonių, kurie turi įvairių požiūrių, jie Lietuvoje diskutuoja. Aš manau, kad mano pareiga yra dalyvauti diskusijoje, o ne siūlyti dokumentus ten, kur nereikia“, - sakė europarlamentaras.

V.Blinkevičiūtė teigė, kad rezoliucija sulaukė plataus politinio palaikymo Europos Parlamente.

"Įvairių politinių pažiūrų žmonės sutarė dėl to, kad iš tikrųjų tokia rezoliucija reikalinga. Pirmiausia reikalinga dėl žmogaus teisių užtikrinimo ir homoseksualiems asmenims. Nieko nepadarysi - yra tokia realybė, yra toks gyvenimas. (...) Mūsų motyvas buvo toks, kad šitie žmonės negali būti diskriminuojami ir Europos Sąjungoje ir už ES ribų, trečiosiose valstybėse. Konkrečių atvejų aš nenorėčiau nagrinėti ir nemanau, kad tai reikia daryti, ir konkrečios valstybės šiuo atveju neišskirčiau", - kalbėjo socialdemokratė.
Ji pažymėjo, kad rezoliucija nėra teisiškai įpareigojantis, o rekomendacinio pobūdžio dokumentas.

Rezoliucijoje teigiama, kad EP šiuo dokumentu „pakartoja savo susirūpinimą dėl daugybės žmogaus teisių pažeidimų ir plačiai paplitusios diskriminacijos, pagrįstos seksualine orientacija ir lytine tapatybe, ir ES, ir trečiosiose šalyse“.

Dokumente apgailestaujama, kad seksualinių mažumų teisių teisių „dar nėra visada visapusiškai laikomasi Europos Sąjungoje, įskaitant teisę į fizinį neliečiamumą, teisę į asmeninį ir šeiminį gyvenimą, teisę laisvai reikšti nuomonę ir teisę į saviraiškos laisvę, teisę į susirinkimų laisvę, teisę nebūti diskriminuojamam, teisę į judėjimo laisvę ir teisę į prieglobstį“.

Rezoliucija pavesta perduoti ES vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, Komisijai, Europos Sąjungos Tarybai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams, Jungtinių Tautų vyriausiajam žmogaus teisių komisarui ir Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui.