Dažnai valdžios priimamais sprendimais sunku pasitikėti: ką aš paprasta pilietė ar pilietis galiu žinoti, kas vyksta už uždarų Vyriausybės durų.

Politologai teigia, kad sprendimų priėmimą (netgi skaudžių sprendimų) galima priartinti prie žmonių, jei patys piliečiai racionalių diskusijų metu išsiaiškintų, kodėl tokie sprendimai yra reikalingi. Lietuvoje, pastebi ekspertai, šių priemonių atsisakoma nenorint į valstybės valdymą įtraukti daugiau piliečių ir motyvuojant pinigų trūkumu.

Klausimas kyla, kaip galima priartinti sprendimus prie žmonių? Galima daryti apklausas, kur žmonės pasisakytų, ką jie mano vienu ar kitu klausimu. Tačiau čia yra problemų: dažnas nenutuokia, nenumano, kaip vieną ar kitą klausimą (pavyzdžiui, tiesioginius mero rinkimus) reiktų vertinti.

Kai kurie pasiūlymai, pavyzdžiui, didinimas mokesčių, policininkais įdarbinami čigonai, teisinės atsakomybės už rinkimų programų nevykdymą nebuvimas ar panašiai, rodos, visada neigiami dalykai.

Tačiau galimos kitokios apklausos – svarstomosios apklausos. Tai racionalūs, atviri Lietuvos piliečių svarstymai. Dalyvaudami racionaliose ir atvirose diskusijose piliečiai turėtų suformuoti pagrįstą ir apgalvotą nuomonę, kuria vėliau politikai galėtų remtis priimdami sprendimus.

Tai primena Atėnų demokratiją, kur polio gyventojai susirinkdavo, diskutuodavo ir balsuodavo, skirtumas tik tas, kad šiuo atveju dalyvauti, be abejo, gali ir moterys.

Apskritai imant, svarstymai, anot Stanfordo universiteto (JAV) profesoriaus ir žymiausio tokių diskusijų praktiko Jameso Fishkino, net ir įtraukiantys didelį piliečių skaičių, yra įmanomi, jei tik jie yra tinkamai organizuojami: reprezentatyviai atrenkami žmonės, diskusijos vyksta nedidelėse grupėse, diskusijų dalyviai yra aprūpinami visa pagrįstam sprendimui priimti reikalinga informacija, turi galimybę nuolat gauti atsakymus į diskusijų metu kylančius ir ekspertinio išmanymo reikalaujančius klausimus, o diskusijos yra moderuojamos, taip užtikrinant lygų ir diskusijos taisyklėms nenusižengiantį visų dalyvavimą. Tokios ir turėtų būti svarstomosios apklausos. Tokiu principu turėtų susiformuoti pagrįsta piliečių nuomonė kuriuo nors klausimu.

Jei žmonių atranka į svarstymus yra reprezentatyvi, t. y. asmenys yra iš įvairių amžiaus grupių, socialinių sluoksnių, išsilavinę ir ne, iš kaimų ir miestų, tuomet po tokių diskusijų turėtų išryškėti, kokia yra visos Lietuvos pozicija tam tikru klausimu.

Svarstomosios apklausos – dažna užsienio valstybių praktika

Tokios svarstomosios apklausos užsienyje – ne naujiena. Australai diskutavo dėl aborigenų teisių, Argentinoje – dėl transporto kamščių problemos.

Pavyzdžiui, Anglijoje diskutuota, ar reiktų padaryti partijų programas teisiškai privalomas. Jei valdanti partija nevykdo rinkimų programos, tai ar tokia partija turėtų atsakyti teismo keliu. Lietuvoje, matyt, nejučiomis daugelis pasisakytų už teisinę atsakomybę. Nors anglai pradžioje taip pat manė, kad reiktų politikus bausti, tačiau teisinės atsakomybės šalininkų po diskusijų, svarstymų sumažėjo nuo 41 proc. iki 18 proc.

Taigi galiausiai jei Anglijos valdžia nepriimtų įstatymų, teisiškai įpareigojančių laikytis rinkimų programos, žmonės nepultų kaltinti valdžios savanaudiškumu, o pagrįstai suprastų, kodėl toks įstatymas, jei būtų priimtas, būtų žalingas. Juk prieš tai buvo svarstymai, kur tokio įstatymo žala buvo įvertinta, suvokta.

JAV Mičigano valstijos gyventojai svarstė, kaip kovoti su valstija ištikusia recesija. Svarbiausias klausimas buvo mokesčių pakėlimas. Po svarstymų, diskusijų pajamų mokesčių padidinimo šalininkų padaugėjo juo 27 proc. iki 45 proc. Kita vertus, šalininkų sumažinti pelno mokestį padaugėjo nuo 27 proc. iki 67 proc.

Brazilijoje buvo surengta svarstomoji apklausa kitokiu klausimu: kaip turėtų būti skatinami valstybės tarnautojai, t.y. nuo ko turėtų priklausyti jų atlyginimas. Procentas žmonių, manančių, kad pagrindinis kriterijus turėtų būti valstybės tarnyboje išdirbtas laikas, nuo 66 proc. sumažėjo iki 49 proc.

Po diskusijų žmonės pradėjo manyti, kad produktyvumą mažiau skatina reikalavimas išdirbti valstybės tarnyboje ilgesnį laikotarpį. Procentas tokią praktiką remiančių sumažėjo nuo 47 proc. iki 35 proc.

Bulgarijoje buvo surengtas svarstomoji apklausa čigonų klausimu. Po viešų svarstymų daugelis bulgarų pakeitė savo nuomonę: išreikštas didesnis noras ne čigonų bendruomenes atskirti, o integruoti į visuomenę.

Po svarstymų bulgarai, pasisakantys už nuo miestų atskirtus čigonų taborus, pradėjo labiau remti priemones, palengvinančias čigonams įsigyti teisėtą ir tinkamą būstą. Manančių, jog čigonai turėtų gyventi savo atskirose kaimynystėse, nuo 43 proc. sumažėjo iki 21 proc. Taip pat padidėjo parama priemonėms, kuriomis būtų padėta čigonams išsimokėti skolas.

Be to, po svarstymų daugiau žmonių sutiko įdarbinti čigonus policijoje ir teismuose. Žmonių, manančių, kad daugiau čigonų turi būti įdarbinta policininkais, padidėjo nuo 32 proc. iki 56 proc. Tuo tarpu skaičius manančių, kad daugiau čigonų turi dirbti teismuose,   padidėjo nuo 26 proc. iki 45 proc. Po svarstymų padidėjo piliečių noras įtraukti čigonų vaikus į bendrąsias mokyklas ir uždaryti atskiras čigonų mokyklas.

Svarstymų Lietuvoje trūksta

Sutariama, kad Lietuvoje svarstymų demokratijos modelis būtų tinkamas. Iki šiol tokios piliečių įtraukimo formos buvo epizodiškos.

„Manau, kad reikėtų bandyti. Turiu omeny ne tik J. Fishkino svarstomąsias apklausas. Galima ir kitokių formų pagalvoti, kaip įtraukti piliečius į politinį procesą. Lietuvoje viešų svarstymų ženklų yra buvę. Prieš pusmetį ši Vyriausybė organizavo panašų įvykį: buvo susitikimas su visuomenės atstovais. Praktiškai, kas norėjo, tas dalyvavo. Ministrai, premjeras atsakinėjo į klausimus piliečių. Tačiau tai visgi buvo epizodiškai. Reikėtų daugiau tokių formų. Tai sumažintų protesto nuotaikas; tai būtų tinkama forma bendrauti su žmonėmis“, – teigia politologas, socialinių mokslų daktaras Algimantas Jankauskas.

Be abejo, svarstomųjų apklausų įgyvendinimas yra brangus. Tačiau internetu vykdomi svarstymai, nors ir pigesni, tačiau nesuteikia tokios naudos, kokią teikia vieši susitikimai. Netikėtina, kad internetiniai piliečių svarstymai bus reprezentatyvūs, t. y. atspindės visos Lietuvos poziciją. Aišku, jog vyresnio amžiaus žmonės Lietuvoje kompiuteriu dažnai nemoka naudotis. Be to, internete vykstančios diskusijos užtikrina anonimiškumą, taigi diskusijos gali baigtis internetinių portalų komentarų lygio „svarstymais“.

„J. Fishkino siūlomos svarstomosios apklausos yra puikus metodas, tačiau kainuoja. Bet, kita vertus, svarstomosios apklausos būtų efektyviau nei internetu, nes tiesiogiai žmonės dalyvauja. Tarpusavio bendravimas daug ką duoda. Taip pat atsiranda jausmas, kad prisidedi tiesiogiai prie sprendimo priėmimo ar rengimo. Na, reiktų galvoti. Galbūt ne visiškai taip, kaip J. Fishkinas daro, tačiau link kažko panašaus reiktų judėti“, – teigia doc. dr. Algimantas Jankauskas.

Tačiau nors ir brangūs tokie svarstymai, tačiau galima gauti panašioms lėšų iš Europos Sąjungos fondų. Europos Sąjunga itin remia iniciatyvas įtraukti piliečius į politinį procesą.

Lietuvoje išgirsti piliečių siūlymus – pernelyg brangu  

Į klausimą, kodėl, apskritai imant, Lietuvoje tokių formų nematyti arba esama tik tokios svarstymų demokratijos daigų, dažniausiai pateikiami keli atsakymai. Pirma, Vyriausybės nenoras įjungti daugiau piliečių, galiausiai pačių piliečių motyvacijos dalyvauti tokiuose svarstymuose trūkumas (kam diskutuoti, jei vis tiek neišgirs?), galiausiai – pinigai.

Kita vertus, teigiama, kad vyriausybė galbūt ir organizavo panašias akcijas, kur piliečiai diskutavo, tik galiausiai į tą pagrįstą, argumentuotą nuomonę atsižvelgta paprasčiausiai nebuvo.

„Lietuvoje svarstomosios demokratijos būta užuomazgų. Tačiau tokios viešos konsultacijos buvo vykdomos ne iki galo. Stinga pasitikėjimo, dialogo. Žmonės, kurie svarsto, teikia pasiūlymus, nori grįžtamojo ryšio. Jie nori žinoti, kad jų pasiūlymai yra arba argumentuotai atmetami, arba įgyvendinami, nepaliekami visiškai be reakcijos“, – teigia Pilietinės visuomenės instituto direktorius Darius Kuolys.

Vyriausybės nenorą atsižvelgti į visuomenės nuomonę iliustruoja prieš kelerius metus vykdytas projektas dėl skurdo mažinimo.

„Pilietinės visuomenės institutas buvo įgyvendinęs Europos Sąjungos projektą; jis kaip tik susijęs buvo su viešosiomis konsultacijomis. Viešųjų konsultacijų modelis buvo taikomas sprendžiant skurdo mažinimo problemą. Buvo dirbama kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Buvo įtraukti piliečiai, seniūnijų žmonės, vyriausybinės organizacijos, kad jie pasakytų, kaip efektyviau būtų galima kovoti su skurdu. Žmonės entuziastingai dirbo, pateikė daug pasiūlymų, bet pasiūlymai paskui liko be didelio atgarsio. Nors buvo pristatyti ir Prezidentūroje, ir viešajame forume, ir kitur“, – teigia D. Kuolys.

Į klausimą, kodėl piliečių siūlymai dėl skurdo liko be didesnio atgarsio, Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Skirma Kondratas atsako, kad į juos buvo atsižvelgta, tačiau jie neįgyvendinami dėl to, kad trūksta lėšų.

„Mes visada atsižvelgiame į visuomenės nuomonę. Mes visada arba deriname, arba pakeičiame ką nors. Bet skurdas, kaip žinote, yra labai plati tema. Labai daug visokių ir projektų, ir derinimo. Ten buvo gauta labai daug gerų patarimų. Atsižvelgėm. Ir mūsų bendruomenės skyrius, pavyzdžiui, dirba ta linkme. Bent aš taip galėčiau pasakyti. Ten buvo rekomendacijos, kuria linkme eiti ir iš tikrųjų mes ta linkme ir einame, mano manymu. Bet pinigų sunkmečiu labai sunku atrasti. Bet kokių lėšų sunku atrasti dėl naujų programų. Ir jei mes toliau nesame pažengę, tai čia yra dėl sunkmečio, o ne dėl politikos. Kai kurie dalykai labai komplikuoti ir sunkiai įgyvendinami. Dabar, kaip sakau, yra tokia padėtis, kad negauname daugiau lėšų negu gavome pernai“, – teigia Sveikatos apsaugos ir darbo viceministrė S. Kondratas.

„Taigi reikia suprasti, kad svarstymų demokratija, grindžiama įvairiais dialogo būdais, reikalauja pastangų. Iš visuomenės pusės reikia pastangų, laiko, taip pat reikia ir valdžios nuoširdžių pastangų. Negalima svarstymų demokratijos imituoti. Imituojant, dalyvaujamąją demokratiją galima greitai sukompromituoti. Žmonės ja nusivilia. Taigi šiuo atveju aš manau, kad Lietuvoje nėra sukurtas reikiamas pasitikėjimo dialogas, kad tokia demokratijos forma veiktų. Yra žingsnių padaryta sukompromitavimo link. Žmonės yra nusivylę. Žmonės ne itin mato prasmę dalyvauti tuose dalykuose, nes jų balsas į dangų neina“, – sako D. Kuolys.

Kita vertus, prie svarstymų demokratijos užmiršimo prisidėjo ir finansų veiksnys. Tokių svarstymo demokratijos metodų įgyvendinimui reikia pinigų, kurių dabar, krizės metais, itin trūksta (turbūt aplikavimas į ES fondus ir pernelyg varginantis procesas). Šis faktorius iš dalies ir lėmęs tokių svarstymų būdų užmarštį. Tačiau pastebėtina, kad užmirštama pernelyg didele sąskaita.

„Ir kitas svarbus aspektas: šiandien mūsų valdžia nesupranta, kad daug didesnę žalą vyriausybei atneša politinis susvetimėjimas, piliečių ir valdžios atotrūkis, kuris šiandien yra, negu tos laiko, pinigų, intelektualinių išteklių sąnaudos svarstymų demokratijai palaikyti. Nes nieko nėra pavojingiau valstybei, ypač demokratinei valstybei, kaip politinis susvetimėjimas ir visiška politinė apatija, ištikusi piliečius. Lietuviai po kol kas ir grimzta į tokią politinę apatiją, kurios aiški išraiška yra emigracija“, – pabaigia D. Kuolys.

Galima būtų sėkmingai spręsti savivaldybių lygmens klausimus

Be abejo, svarstomosios apklausos neturi būti suprastos kaip panacėja, išgelbėsianti nuo visų politikos ligų, nuo visų blogų sprendimų. Tokiomis apklausomis, abejotina, ar galėtų būti sprendžiami nacionalinio lygmens pensijų, pašalpų, biudžeto klausimai. Tačiau socialinio, moralinio pobūdžio klausimai gali būti diskutuotini.

„Sudėtingus klausimus svarstyti būtų sunku. Tarkim, biudžetą. Tokie klausimai reikalauja specialių žinių. Tokios apklausos turėtų būti rengiamos visuotiniais, socialinio, iš dalies moralinio pobūdžio klausimais: pavyzdžiui, mažumų klausimais. Kitiems klausimams reikia žinių ir patirties. Nemanau, kad piliečiai galėtų geriau patarti ar daugiau išspręsti negu specialistai“, – priduria politologas.

Sutariama, kad tokiu metodu labiausiai spręstini būtų savivaldybių lygmens klausimai.

„Rajonų, savivaldybių lygmeny dar paprasčiau tą demokratijos formą taikyti. Yra tas čigonų taboro klausimas. Tai yra savivaldybės lygmens klausimas. Kodėl nepasvarsčius? Skaudulys didžiulis jau daug metų. Pateikiama įvairiausių šios problemos sprendimų variantų: nuo integracinių projektų iki namų sugriovimo. Tai galėtų visuomenė pasisakyti. Rastųsi ir daugiau klausimų“, – sako doc. dr. A. Jankauskas.