Dalia Grinkevičiūtė – ryškiausių sovietmečio nusikaltimų – tremčių liudytoja mirė prieš 25 metus gruodžio 25-ąją. Prieš mirtį ji paprašė įdėti į jos karstą tetos Bronės, kurią vadino antrąja Mamyte, nuotrauką. Kas buvo toji teta Bronė?

Garsėjo jautrumu

„Teta Bronė – tai garsi Kauno gydytoja, aukštų humanistinių idealų asmenybė Bronė Stacinskaitė-Simonanienė“, – paaiškino kaunietė istorikė Anelė Butkuvienė, surinkusi apie ją nemažai informacijos.
„Dvaro ūkvedžio šeimoje 1900 m. gimusi Bronė Stacinskaitė, studijuodama mediciną įkurtame Lietuvos universitete, ištekėjo už Tarptautinio banko laikinojoje sostinėje darbuotojo Andriaus Simonanio. 1926 m. Bronė gavo akušerės-ginekologės diplomą“, – priminė istorikė.

Anot A.Butkuvienės, gydytojos karjerą Kretingoje pradėjusi, Bronė ją tęsė Kaune, Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, privačiame kabinete. Kad ir kur ji dirbtų, visur garsėjo jautrumu ir aukšta kvalifikacija – gydytoja tapo viena garsiausių akušerių ginekologių Kaune, profesinėje veikloje niekada nenusižengusi penktajam Dekalogo įsakymui „Nežudyk!“

Okupacijos sūkuryje

„Pirmoji sovietinė okupacija sukrėtė Lietuvą ir jos žmonių gyvenimą. Ankstyvą 1941 m. birželio 14-osios rytą B.Simonanienės seserį Prancišką Grinkevičienę, jos vyrą, dukrelę Dalią ir sūnų Juozuką su pirmuoju tremtinių ešelonu išvežė į Sibiro platybes, o po metų – prie Laptevų jūros. P.Grinkevičienės sesuo B.Simonanienė stebuklingai išvengė trėmimo“, – pasakojo istorikė.

Kadangi B.Simonanienė buvo labai aukštos kvalifikacijos gydytoja, sovietų valdžia jai pavesdavo sunkius, atsakingus darbo barus. Antrosios okupacijos metais ji užėmė atsakingas pareigas, 2-ojoje miesto ligoninėje įkūrė Akušerijos-ginekologijos skyrių, kuris tapo paskutine jos darboviete.

Abi pabėgo iš Sibiro

Pasibaigus karui, atsišaukė ištremtoji sesuo P.Grinkevičienė su vaikais (šeimos galva seniai buvo žuvęs lageryje), ir vienas didžiausių B.Simonanienės rūpesčių tapo pagalba sesers šeimai Sibire.

„Kiek atsimenu, mūsų stalas virtuvėje visada buvo nuklotas smulkiai supjaustytomis daržovėmis – taip mes jas džiovindavome, o po to siųsdavome tetai Pranutei ir jos vaikams. Mama ir pinigų nuolat siųsdavo Dalytei bei Juozukui“, – prisiminė B.Simonanienės dukra kaunietė gydytoja Dalia Baliutavičienė.
Anot A.Butkuvienės, D.Grinkevičiūtė su Sibire sunkiai susirgusia mama pabėgo iš tremties 1949 m. ir grįžo į Lietuvą nelegaliai.

P.Grinkevičienė apsistojo savo sesers B.Simonanienės bute. Tremtinės dukra Dalia grįžo į savo tėvų namą Perkūno alėjoje, kuriame sovietmečiu gyveno kita mamos sesuo. B.Simonanienė, priglausdama seserį, rizikavo savo karjera ir gyvenimu – kagėbistai, aptikę bėgles, nebūtų pagailėję nei jų, nei jas priglaudusios gydytojos.

Laidojo rūsyje

B.Simonanienė ne tik pati prižiūrėjo sunkiai sirgusią seserį, bet ir kvietė į namus garsius Kauno medikus – profesorių Zigmą Januškevičių, gydytoją Juozą Nemeikšą. Bendromis medikų pastangomis pavyko sustabdyti P.Grinkevičienės ligą. Tačiau neilgam. Pajutusi artėjančią mirtį, ligonė pasiprašė pervežama į savo namus Perkūno alėjoje.

„Oficialiai palaidoti pabėgusią sovietinę tremtinę, neturinčią jokių asmens dokumentų, nebuvo jokių galimybių. Velionės dukra Dalia ir sesuo Bronė ryžosi ją palaidoti Grinkevičių namo rūsyje. Dalia su savo teta Brone iškasusios duobę, iš spintos padarė karstą, kurį uždengė to baldo durimis. Velionės palaikus iš lovos į karstą pernešė pažįstamo kunigo brolis. Švintant karstas buvo nuleistas į duobę“, – priminė istorikė, remdamasi D.Grinkevičiūtės atsiminimais.

Pasirinko tetos profesiją

Netrukus, 1950 m. spalį, Dalia Grinkevičiūtė buvo suimta ir atsidūrė lageryje, Gorkio srityje. Teta Bronė ir vėl atidžiai rūpinosi seserėčia, nors pačios sveikata sparčiai blogėjo. Garsios gydytojos širdis, nualinta begalės rūpesčių, pavojų ir atsakomybės, sustojo 1955 m. rugpjūčio 21 d.

Prieš mirtį B.Simonanienė paprašė savo dukros palaidoti ją su katalikiškomis apeigomis. Dukra, kuri vėliau taip pat tapo žinoma gydytoja, pedagoge ir mokslininke, įvykdė jos prašymą. Gydytoja B.Simonanienė palaidota Petrašiūnų kapinėse.

Abi buvo tvirtos

Prabėgus metams po tetos mirties, D.Grinkevičiūtė grįžo į Lietuvą. Omske pradėtas medicinos studijas ji užbaigė Kaune. Gavusi gydytojos diplomą, pradėjo dirbti Laukuvoje, kur jos vadovaujama apylinkės ligoninė tapo viena geriausių Lietuvoje. Kartu ji rašė savo prisiminimus iš tragiškos tremties prie Laptevų jūros.

Prisiminimus ji perdavė garsaus disidento akademiko Andriejaus Sacharovo žmonai Jelenai Boner, kuri pasirūpino, kad tie rankraščiai 1979 m. būtų išleisti rusų kalba, o vėliau užsienyje – lietuvių, rusų, anglų ir ispanų kalbomis. Pasaulyje jie sukėlė didžiulį atgarsį. Už tai D.Grinkevičiūtė 1974 m. buvo atleista iš darbo, išvaryta iš tarnybinio buto.

Net ir likusi be pragyvenimo šaltinio, nenusilenkė sovietinei valdžiai. D.Grinkevičiūtė tęsė aktyvią disidentinę veiklą ir niekada nepamiršo savo antrosios mamos – B.Simonanienės, kuri buvo ne tik žinoma gydytoja, bet ir jautrus žmogus, tylus ir kartu tvirtas sovietinės ideologijos priešas.