Lietuvos archyvams – 90 metų. Veiklos pradžioje dokumentai kilo į keletą dešimčių kambarių, dabar jų krūva nusidriektų 130 kilometrų.

23 dideli kambariai, 2 tuneliai, iš viso daugiau kaip 2000 kvadratinių metrų ploto patalpos – tiek užėmė pirmasis Lietuvos Centralinis valstybės archyvas, įkurtas VII forte Kaune.

1920-aisiais pasirašius taikos sutartį su Rusija, jos vyriausybė įsipareigojo gražinti Lietuvai kultūros turtus, tarp jų – ir archyvus, išvežtus prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir jo metu. Nors Lietuvos metrikos – pagrindinio feodalinės Lietuvos archyvo ir kitų svarbių Lietuvai archyvinių fondų atgauti nepavyko, 1921 metais tautos kultūros turtai pradėjo grįžti į Kauną. Jau per pirmuosius metus Lietuvą pasiekė 17 vagonų su dokumentais.

„90 metų nėra didelis laikas, bet yra be galo reikšmingas įvykis, kad tik atsikūrusi nepriklausoma Lietuvos valstybė suvokė archyvų, kaip tautos atminties, kaip valstybės atminties išsaugojimo svarbą“, – kalbėjo Kauno apskrities archyvo direktorius Gintaras Dručkus.

Į Vilniuje kuriamą Centrinį valstybės archyvą svarbiausi šalies dokumentai buvo keliami iki pat XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio.

Dabar Lietuvoje – 15 archyvų. Jei vertikaliai sustatytume visus fonduose saugomus nacionalinius dokumentus, jie sudarytų 130 kilometrų.

„Čia buvo Lietuvos respublikos archyvų pradžia, buvo pradėti kaupti dokumentai. Tas procesas buvo pakankamai ilgas. Šiandien mes turim gerokai daugiau dokumentų, negu būtų tilpę čia“, – kalbėjo Lietuvos vyriausiasis archyvaras Ramojus Kraujelis.

Minint 90-ąsias metines, vyriausiojo Lietuvos archyvaro tarnybos interneto svetainėje pristatyta virtuali paroda „90 praeities akimirkų“, o Kaune atidaryta ekspozicija „XIX amžiaus sukilimų dokumentai Kauno apskrities archyve“.