Paslaptingasis panevėžietis gydytojas, praėjusių metų rugsėjį teleloto laimėjęs milijoną litų – Vyriausybės atstovas Panevėžio apskrityje 61 metų Leonas Alesionka. Nuo viešumo nebesislapstantis valdininkas juokauja, kad nebeturi ko baimintis.

Laimingasis – žinomas žmogus

„Dalį pinigų jau išleidau, kitus padėjau į banką pagal terminuotą sutartį. Taigi nebesu patrauklus dėdė stora pinigine“, –  juokėsi jis.

Kaip rašo dienraštis „Sekundė“, daug metų dermatovenerologu dirbęs L.Alesionka neabejoja, kad daugeliui kils klausimas, kuo jis ponui  Dievui taip nusipelnė. Vyras sako ir pats to pasiteirautų Visagalio, jei tik galėtų. O dabar tiesiog džiaugiasi šia dovana, ir tiek.

„Anksčiau su bičiuliais pakalbėdavome, kad loterijoje milijoną laimėjęs žmogus gali kuoktelėti iš džiaugsmo, bet man taip neatsitiko“, – patikino jis.

Milijoną litų L.Alesionka nusprendė panaudoti labai racionaliai: prieš Naujuosius netoli Panevėžio nusipirko naujos statybos nedidelį namą, jį apstatė antikvariniais baldais, įsigijo seniai nusižiūrėtą korėjiečių automobilį „Rexton II“, buitinės technikos  ir dar pasidėjo pinigų juodai dienai.

„Gal greitai iš darbo išmes. Ramiau, kai turi santaupų“, – gerai nusiteikęs kalbėjo Vyriausybės atstovas.

Keliauti labai mėgstantis L.Alesionka ateityje planuoja aplankyti Indiją, Meksiką, Ameriką, Egiptą.  Jis  svarsto, kad vertėtų pasisvečiuoti ir Italijoje.

Madingų dizainerių parduotuvės jam mažiausiai rūpi. Pusiau juokais, pusiau rimtai valdininkas sako, kad jam įdomu būtų pamėginti savo laimę šios šalies loterijoje, kur galima išlošti milijonus eurų.

„Jeigu mano laimėtą milijoną paverstume eurais, išeitų tik per 300 tūkstančių. Tad pagal ES standartus aš joks milijonierius“, – šmaikštavo pašnekovas.

Nebijantis pasirodyti nekuklus, L.Alesionka prisipažino, kad ir toliau gaudo laimės paukštę už uodegos Lietuvoje – perka  bilietus. Ir jam neblogai sekasi.

„Praėjusį savaitgalį ir iš keturių turėtų bilietų du buvo laimingai. Užbraukiau kampus ir įstrižaines“, – sakė jis.

Ėmė pavyzdį iš anglų

Kaip tikino L.Alesionka, jis visada buvo mėgėjas žaisti loterijose, bet nebuvo dėl jų pamatęs galvos. Kiekvieną savaitgalį  nusipirkdavo maždaug  4– 6 bilietus. Juos įsigydavo įvairiuose miestuose, kai važinėdavo darbo reikalais.

„Kampų ar eilutės, ir tų nesisekdavo užbraukti“, – pasakojo valdininkas.

Tiesa, kartą jis buvo laimėjęs kvietimą į TV studiją, tačiau nuvažiavęs tik paplojo kitiems ir grįžo nieko nepešęs.

Kai L.Alesionka šventė savo 50-metį, giminės jam padovanojo šimtą loterijos bilietų, tačiau tik keli buvo laimingi – pavyko užbraukti kampus, eilutę ar įstrižaines.

Tačiau Vyriausybės atstovas Panevėžio apskrityje nesiliovė lošti.

„Yra toks anekdotas apie kunigą, prašantį Dievo padėti vargšui. Dievas kunigo paklausė: „O kaip aš padėsiu, jeigu jis loterijos bilieto nenusiperka?“ – juokavo L.Alesionka.

Žaisdamas loterijoje jis vadovavosi anglišku posakiu: „Priimk tai lengvai ir nesijaudink“.
Tačiau, kai vieną praėjusių metų rugsėjo pirmadienį tikrindamas loterijos bilietą  kompiuterio ekrane išvydo užrašą:  „Jūs laimėjote milijoną. Sveikiname“, susijaudino. Savo akimis negalėdamas patikėti, kad tai tiesa, L.Alesionka dar kartą surinko bilieto numerį ir vėl išvydo tą patį užrašą.

Tada paskambino loterijos organizatoriams ir padiktavo savo bilieto numerius. Šie patikino, kad  laimėjo milijoną.

Tą pačią dieną valdininkas nuvažiavo į Vilnių. Loterijos būstinėje iš jo interviu ėmusiems žurnalistams neužsiminė apie savo dabartines pareigas, bet nemelavo esąs ūkininkas ar daugiavaikės šeimos tėvas, nors sako galėjęs.

„Prisistačiau gydytoju ir papasakojau apie tą savo gyvenimo laikotarpį, kai juo dirbau“, – sakė jis.

Beje, ant laimingo loterijos bilieto L.Alesionka dėl viso pikto uždėjo gydytojo antspaudą su savo pavarde.

Pasak valdininko, žiniasklaidoje pasirodžius pranešimams apie milijoną laimėjusį gydytoją, nemažai anykštėnų netruko nustatyti, kas tas laimingasis.  O Panevėžio medikų bendruomenė iš karto atliko savotišką kolegų reviziją ir neradusi, kuris iš jų galėjo laimėti milijoną, ėmė žvalgytis į gydytojus, nebedirbančius pagal profesiją.
Tačiau panevėžiečių akys į L.Alesionką įsmigo tada, kai jis pradėjo vieną po kito įsigyti brangius daiktus. 

Panevėžys įdomesnis gyventi

L.Alesionkai milijonas tarsi iš dangaus nukrito ypač tinkamu laiku, kai  šalyje smuko kainos. Dar prieš trejetą metų jo milijonas nedaug būtų vertas.

„Tada nuo namų ir butų kainų plaukai ant galvos šiaušėsi, o dabar jau gali ši bei tą nusipirkti“, – sutiko pašnekovas.

Dar gerokai prieš laimėjimą L.Alesionka buvo pradėjęs remontuoti iš tėvų paveldėtą namą Anykščiuose. Nors ir pats darbavosi, kad būtų pigiau, vis tiek turėjo imti paskolą iš banko.

Namą valdininkas tvarkė su meile, nes ketino jame gyventi.

„Nedidelį pastatėlį suremontavau karališkai. Ne prabangos, o patogumo, jaukumo atžvilgiu“, – pasakojo vyras.

Tačiau laimėjęs milijoną jis nusprendė įsigyti namą Panevėžyje, o Anykščiuose parduoti. Pasak L.Alesionkos, Panevėžys yra įdomesnis miestas gyventi nei Anykščiai, nors šį ir myli.

Valdininkas neatskleidė, kiek jam kainavo moderniai įrengtas keturių kambarių su virtuve namas Panevėžio priemiestyje, tačiau patikino sumokėjęs protingą sumą.
Naująjį būstą jis apstatė antikvariniais baldais, įsivedė internetą ir „Gala“ televiziją, nusipirko didelį,  modernų televizorių. Visus šiuos daiktus įsigijo su nuolaidomis.
Naujas visureigis valdininkui kainavo 85 tūkstančius litų. Pasak L.Alesionkos, prieš krizę tokio automobilio kaina buvo 128 tūkstančiai litų.

„Nepirkau jokių blizgučių ir brangių niekučių. Įsigijau tik tuos daiktus, kurie man būtini ir praktiški“, – kalbėjo jis.

Vyriausybės atstovas pasidžiaugė, kad šią žiemą visureigis ypač pravertė – neteko niekur užklimpti.

Prašytojai milijonieriaus neužpuolė

L.Alesionka tikina, kad pasklidus žiniai apie laimėjimą jo su prašymais paremti neužpuolė nei giminės, nei pažįstami. Tiesa, atsirado daug metų nematytas vienas jaunas vyras, kuris paprašė paskolinti pinigų. Milijonierius atsisakė.

„Iki to laiko mes net nebendravome. Nei jam manęs reikėjo, nei man jo. Be to, jis nedirba, aišku, kad negrąžins“, – paaiškino pašnekovas.

Anykščiuose, parduotuvėje, iš L.Alesionkos pinigų mėgino išspausti, pasak jo, vienas „pijokėlis“. Žmogus veikiausiai buvo girdėjęs apie pralobusi kraštietį.

Vyriausybės atstovas, atidžiau įsižiūrėjęs į prašytoją, atpažino, kad kažkada priklausė vienai partijai. L.Alesionką atsiminė, kad šis vyrukas  Anykščiuose netgi rinko prieš jį parašus, ir pasiuntė prašytoją velniop.

„Aš tik iš pažiūros atrodau toks geraširdis, minkštas dėdė, bet, kai reikia, galiu būtų ir labai griežtas, ir piktas“, – patikino laimės kūdikis.

L.Alesionka sakė ir anksčiau, nebūdamas milijonieriumi,  yra parėmęs kelis ligų ir kitų negandų prispaustus žmones. Tokiems jis padės ir ateityje.

„Nesakau, kad visiškai išlaikysiu kokį neįgalųjį ar daugiavaikę šeimą, bet, jei matysiu, kad tikrai geram, sąžiningam žmogui didelė bėda, pagelbėsiu ir toliau. O visiems pinigų į dešinę ir į kairę nedalinsiu“, – kalbėjo jis.

L.Alesionką kelis tūkstančius litų iš laimėto milijono paaukojo vienai Ingnalinos rajone esančiai bažnyčiai. Iš to kaimo, kur yra šie maldos namai, kilę jo tėvai.

Į savo naująjį namą laikinai pagyventi milijonierius priėmė vieną giminaitį, kol šis atsistos ant kojų.

Viengungis dar nereiškia, kad  vienas

Niekada šeimos nesukūręs L.Alesionka, paklaustas, ar jo neužplūdo pretendentės į ranką, širdį ir piniginę, papurtė galvą. Vyras nesibaimina vadinamųjų barakudų, nes sako žinąs joms priešnuodį. Be to, nėra patiklus, kad kokia nors turtingų vyrų medžiotoja galėtų jį apie pirštą apsukti.

„Dirbdamas, kaip jūs žinote, labai intymios srities gydytoju, iš apgautų vyrų prisiklausiau tiek istorijų, kad tikrai nekartosiu svetimų klaidų“, – juokavo valdininkas.

Paklaustas, ar iš tiesų jis – dar nesenas, užimantis aukštas pareigas, turtingas vyras, neturi gyvenimo draugės, nuo tiesaus atsakymo išsisuko.

„Rašykite, kad laisvų vietų nėra“, – juokėsi jis ir leido suprasti, kad visgi nėra vienišas.
Į klausimą, ar jam nekyla mintis mesti valdišką darbą, kuriame tenka pagadinti nervų, ir pagyventi savo malonumui, atsakė, kad ne.

„Esu veiklus žmogus. Negalėčiau sėdėti sudėjęs rankų. Jeigu neturėčiau tokio darbo, kokį dirbu dabar, susirasčiau kitokį“, – valdininkas patikino dar nesirengiantis lipti ant „pečiaus“.

Gali būti, kad kartą nusišypsojusi fortūna jam ir toliau liks maloninga.