Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse Ramygalos miestelio gatves turėtų okupuoti ožkos.

Nors mintis paleisti raguočius žmones vilioja, tačiau ir baugina. Gyventojai svarsto, ar gyvuliai, išvydę būrį žmonių, neišsilakstys.

Mintis rengti ožkų paradą gimė Ramygalai tapus Lietuvos kultūros sostine.

Keturkojai galės pretenduoti į „Mis ožkos“, „Mis charakterio“, „Mis elegancijos“, „Mis publikos“, „Mis talento“, „Mis foto“, „Mis idėjos“ titulus. Jei raguočių daug nebūtų, galėtų varžytis ir jų kaukėmis pasipuošusieji.

Ramygalos kultūros centro direktorė Inga Pečeliūnienė sako, kad miestelyje yra penkiolika ožkų, kurios galėtų rungtis dėl septynių titulų. Jos tikinimu, Ramygaloje po kelias nedidukes, grakščias raguotąsias augina vaistininkė, mokytoja, veterinarijos gydytojas, kai kurie ūkininkai.

„Ožkų miestu Ramygala vadinta nuo senų senovės. Turbūt ne veltui ir šio miestelio žmonės pasižymi užsispyrimu, yra iniciatyvūs, smalsūs, kūrybingi“, – teigia kultūros centro direktorė. Pašnekovė tvirtina, kad šiame krašte nederlingai žemei dirbti dar prieš gerą penkiasdešimtmetį buvo veisiami nedidukai, bet stiprūs arkliukai, vietos žmonių kažkodėl ožkomis vadinami.

„Ilgainiui tuos arkliukus pakeitė tikros ožkos. Jomis miestelis garsėjo ir prieškariu, pokariu, garsus ir dabar“, – sako I.Pečeliūnienė. Ožkų grožio ir talentų konkursas – tik vienas Ramygalos, kaip Lietuvos kultūros sostinės, renginių.

Trykšta iniciatyvumu

Pasak kultūros centro darbuotojos, ramygaliečiai parodė neapsakomą atkaklumą, kad šiame mieste būtų pastatyta viena gražiausių bažnyčių. Ją kūrė architektas iš Švedijos, jis suprojektavo ir Palangos bei Kelmės bažnyčias. Miestelyje iškilo ne vienas įspūdingas paminklas.

„Ir tai viskas gyventojų dėka. Nelaukdami, kol bus pamaloninti vadovų, ramygaliečiai patys ėmėsi iniciatyvos“, – pasidžiaugė kultūros centro vadovė. Tarpukariu, kai Ramygaloje buvo likę visai nedaug gyventojų, norėta uždaryti vietos mokyklą. Tačiau žmonės įsigudrino pavadinti ją prezidento Antano Smetonos garbei, o į vardo suteikimo ceremoniją pakvietė patį prezidentą. Taigi švietimo įstaiga buvo palikta.

Ramygaloje gyvenanti iš Panevėžio kilusi buvusi geografijos mokytoja Vanda Misiūnienė pritaria, kad čia žmonės tikrai užsispyrę, bet gerąja prasme. Kone prieš penkiasdešimt metų persikėlusi su vyru gyventi į miestelį pašnekovė prisimena, kad tuomet aplinkui buvo vien balos, valstiečiai laikydavo mažus arkliukus, juos vadindavo ožkomis. Ji iki šiol nežino, kodėl jie buvo taip vadinami.

Kalbanti ožka

V.Misiūnienė teigia šiais gyvuliais susižavėjusi prieš aštuonerius metus. Moteris dabar augina 8-erių metų ožką Mažę ir trijų mėnesių jos vaiką – ožiuką „Mekį“. Vos pamačiusi kieme nepažįstamuosius, Mažė pradeda mekenti – kviečia prieiti šeimininkę.

Žurnalistams ištarus ožkelės vardą, ši pasuka ir pradeda linkčioti galvą lyg suprastų, apie ką kalbamės. Kai V.Misiūnienė pašaukė savo augintinę, ji nustojo kramsnoti žolę ir atsiliepė mekenimu. Kol kalbamės su buvusia mokytoja, Mažė nepraleidžia progos pritarti. Ožiukui labiau rūpi galva trenkti į žemę.

„Jei Mažė dalyvautų ožkų parade, be abejonės, laimėtų „Mis talento“ konkursą. Juk mano augintinė kalba“, – juokiasi ponia Vanda. Ji patraukia vieną nuo kito per kelis metrus gyvulius ir paaiškina: jei juos suleistų arčiau, abu imtų galynėtis.

Atsidėkoja su kaupu

Rengiamu ožkų paradu V.Misiūnienė ne itin džiaugiasi. Ji baiminasi, kad ožkos, išvydusios būrį žmonių, gali išsilakstyti. Jei vis dėlto moteris sutiktų su augintine dalyvauti konkurse, į „Mis elegancijos“ titulą net nepretenduotų, nes Mažė, pasak pašnekovės, kiek per stora. Ožka mėgsta gerai paėsti. Tačiau „Mis talento“ rungčiai, ramygalietės tikinimu, koją pakišti galėtų šių gyvulių užsispyrimas.

„Jei eitume į tą paradą, nežinia, ar Mažė nesumanytų prie tvoros sustoti. Tada negalėtum jos pajudinti iš vietos. Charakterį šie gyvuliai turi“, – sako V.Misiūnienė.

Moteris paaiškina, kad jos numylėtinė ne šiaip paprasta ožka. Ji – veislinė, todėl neturi ragų. Tačiau instinkto išbandyti kaktos tvirtumo trenkdamasi į kokį pastatą nėra nepraradusi.

Pašnekovė pasakoja, kad iki tol, kol įsigijo ožką, vieną buvo gavusi dovanų. Tačiau, pasak ponios Vandos, nemokėjo su ja elgtis – ne laiku melžė, tad gyvulys sunegalavo ir teko su juo atsisveikinti.

Su prieš aštuonerius metus į namus parsivesta Maže moteris elgėsi kitaip – jau buvo pasidomėjusi, kaip reikia šiuos gyvulius auginti. Negaili ponia Vanda dabar savo numylėtiniams nei laiko, nei geresnio kąsnelio: iš obuolio vidurio išima kauliukus, sutarkuoja morkas, brokolius, kopūstus, išverda bulvių. Užtat už savo šeimininkės meilę ir dėmesį ožkelė atsidėkoja – jai per dieną duoda 4-4,5 litro pieno.

Persirengė žmonos drabužiais

V.Misiūnienė prisiminė atvejį, kai gulėjo ligoninėje, o vyrui teko rūpintis ožka. Ji sulaukė sutuoktinio skambučio, kad Mažė nesileidžia pamelžiama, spardosi.

„Viktorui teko apsirengti mano drabužiais, kad galėtų prieiti prie Mažės“, – prisiminė linksmą nutikimą ponia Vanda. Moteris prisipažįsta nuo šių gyvūnėlių patirianti vien tik teigiamų emocijų.

„Ne kartą ketinau ožkytę parduoti, nes nebėra tiek daug sveikatos jos prižiūrėti. Tačiau pagalvojus, kad ją gali nupirkti nelabai rūpestingi žmonės, pasidaro graudu“, – paaiškina ponia Vanda.

Ramygalietis veterinarijos gydytojas Ferdinandas Petkevičius prieš kelis mėnesius įsigijo tris ožkas. Kadangi gyvena prie kelio, pastebėjo, kad keliaujantieji pro šalį, pamatę dabar jau retų Lietuvoje gyvulių, gerokai nustemba. Ramygalietis tvirtina, kad tai mieli, tačiau gana užsispyrę gyvuliai. Jei nenorės, pasak F.Petkevičiaus, sunkus bus jas net pamelžti.

„Ožkas lengva auginti – kelias valandas leidi pasiganyti, o paskui gali uždaryti į tvartą“, – teigia vyras. Pasak veterinarijos gydytojo, ypatingo pašaro joms nereikia. Iki tol laikęs karves pašnekovas atskleidžia savo augintines parsivežęs iš Pakruojo. F.Petkevičiaus viena augintinė ilgakaklė, kelių spalvų, grakšti, tad šeimininkas neatmeta galimybės su ja dalyvauti ir ožkų parade.

„Nors yra ir gražesnių ožkų mūsų rajone“, – mano vyras. F.Petkevičius neslepia galvojęs, kaip galėtų reaguoti į gatvę išvesta jo auginama ožka, vis kirba mintis, kad ir kitos gali pasibaidyti.