Sako, kad dabar orų negalima pranašauti remiantis senolių pastebėjimais, nes žmogus padarė didžiulę įtaką klimatui, tačiau net ir šiais laikais mūsų senolių išmintis ima ir pasitvirtina. Tuo nesunkiai galime įsitikinti patys, stebėdami gamtą.

Per gaidžio žingsnį

Nors Lietuva pasidabinusi baltai, kaip įprasta apie Naujuosius, tačiau žiloje senovėje Naujuosius metus lietuviai švęsdavo pavasarį, suklykus pempei ant dirvono, vieversiui nuostabiu čirenimu žadinant gamtos gyvybę. Naujuosius metus pradėdavo skaičiuoti prabėgus trims mėnesiams po to, kai briedžiai numesdavo ragus. Matyt, todėl pirmas metų mėnuo ir buvo vadinamas rago mėnesiu. Dėl siaučiančių pūgų sausis dar buvo vadinamas ir pūsčiumi, o vėliau – vilku. Mat tokiu laiku vilkės meilės žaidimams vilioja jaunikius.

Saulė sukasi jai įprastu ratu – nors ir nušvinta, bet nešildo. Sausį jos spinduliai mus džiugins jau beveik 11 valandų ilgiau nei gruodį, tačiau ir tai tesudarys vos 40 valandų per visą mėnesį. Beje, po Naujųjų metų diena pailgėja per žvirblio, o Trijų karalių dieną (sausio 6 d.) – per gaidžio žingsnį.

Šalčio pranašai

Vištos, pajutusios dienų ilgėjimą, sukrunta dažniau dėti kiaušinius, o šeimininkės – stebėti gamtos ženklus, lemiančius orus.

Miestiečiams nuspėti orus gali padėti katės ir šunys. Prieš artėjančius šalčius šie gyvūnai guli ramūs, susirietę į kamuoliuką. Gulinti plačiai atmesta uodega katė pranašauja artėjantį atšilimą. Prognozuojant šalčius, galime drąsiai pasikliauti žvirbliais ir jų draugėmis zylėmis: jei nesigirdi žvirblių čiauškėjimo – ryt poryt pradės šalti. Zylės priešingai – apie atsėlinančius naktinius šalčius įspėja nuo pat ankstyvo ryto garsiu čirpimu.

Sniegena sinoptikė

Anot liaudies meteorologų, itin pranašinga yra Trijų karalių diena. Kai tądien mėnulį apjuosia didelis lankas, žinok, kad po trijų dienų keisis orai. Jei lankas mažas – nuo rytojaus lauk atšilimo. Prieš atšalimą ežeruose iš ekečių išsilieja vanduo.

Sausio 25-oji – pusiaužiemis. Tai vartai į pavasarį. Kokia pusiaužiemio popietė, tokia ir antroji žiemos pusė.

Tądien nuo pat ryto švilpaujančios sniegenos prognozuoja saulėtą ir šiltą pavasarį. Per pusiaužiemį senoliai į mišką malkų nevažiuodavo (jei jų parsiveši, vasarą kieme nuo gyvačių neapsiginsi). Vengė ir kirviu, grąžtu darbuotis (kad kandys drabužių nesukapotų).

Žemaičiai būtinai obelis papurtydavo, kad šios iš žiemos miego pabustų. Taip tikėję sulaukti didesnio derliaus, nes žiedai atsparesni pavasario šalnoms būsią.