Dėl galimai holokaustą neigusio straipsnio darbo Vidaus reikalų ministerijoje (VRM) netekęs Petras Stankeras ir anksčiau pasižymėjo prieštaringais pareiškimais.

„Niekuo nekaltas ženklas“

Spalį istorikas P.Stankeras savaitraštyje „Karštas komentaras“ publikavo straipsnį pavadinimu „Svastika – niekuo nekaltas sukompromituotas ženklas“. Jame jau buvęs VRM darbuotojas tvirtina, esą nuo 1935 m., kuomet svastika tapo nacistinės Vokietijos (ją rašinio autorius vadina galingiausia valstybe Europoje) simboliu, „beveik viso pasaulio diletantai šį simbolį vadina fašistiniu“.

P.Stankeras pabrėžia, kad svastika kur kas senesnė už XX amžiaus fašistinius režimus ir buvo naudojama ne vienoje valstybėje.

„XX amžiaus pradžioje ši svastika buvo paskelbta Panamos respublikos simboliu ir pavaizduota jos vėliavoje. Šiuolaikinės Japonijos turistiniuose žemėlapiuose svastika žymimos budistų šventyklos. O Suomijoje svastika pavaizduota viršutiniame kairiajame prezidento vėliavos kampe. Turkijoje galima išvysti ant chalato nupieštą svastiką, čiukčiai ja puošia čiumpą, lietuviai – Velykų margučius, juostas, latviai – tradicines sege susegamas moteriškas skaras, juostas. Ir niekur tai neturi nieko bendra su fašizmu. Tačiau Vakaruose dėl asociacijų su A. Hitleriu ir nacionalsocialistais tapo blogio simboliu“, - tvirtina P.Stankeras.

Svastika ir A.Hitleris – nuo vaikystės

Beje, buvęs VRM tarnautojas puikiai žino, kad diktatorius Adolfas Hitleris atrado svastiką.

„Lambache, Austrijoje, yra senas Benediktinių vienuolynas, kurio durų frontone iškaltas herbas su stilizuotos svastikos ženklu ir popiežiaus mitra. Prieš daugelį metų prie to vienuolyno gyvenęs muitinės inspektorius, pavarde Hitleris. Pastarojo sūnus, anuomet dar mažas vaikas, Adolfas dažnai su draugais netoli vienuolyno žaisdavo. Berniukas, kaip ir kiekvienas vaikas, pastabus ir smalsus, klausinėdavęs vienuolių apie to herbo reikšmę. Jam buvę paaiškinta, jog herbe iškalta svastika reiškianti keturis pirminius elementus – žemę, vandenį, orą, ugnį ir esanti indų kilmės religinis ženklas ir senos arijų giminės, kadaise gyvenusios Vokietijos teritorijoje, simbolis. Šitų žodžių jaunasis A. Hitleris nepamiršo“, - žiniomis apie žiauriausio praėjusio amžiaus diktatoriaus vaikystę dalijasi P.Stankeras.

Istorija apie svastikos mišką

Tarptautinį skandalą savo pareiškimais, esą Niurnbergo teismo procesas, kuriame buvo teisiami nacių karo nusikaltėliai buvo vykdomas neteisingai, sukėlęs P.Stankeras taip pat primena tik neseniai pastebėtus nacių darbo vaisius. Vokietijos teritorijoje, tarp vižalių pušų, svastikos forma prisodinta lapuočių. Rudenį, kuomet lapai pagelsta, iš paukščio skrydžio matoma milžiniška geltona svastika. Apie šį reiškinį skandalo herojus atsiliepia labai šiltai:

„Tačiau po kelių metų, 1995, visgi buvo priimtas ryžtingas sprendimas iškirsti svastiką vaizduojančius medžius. Bet po penkerių metų senų medžių vietoje išaugo nauji, kaip sakoma, dar gražesni už senus. Ir vėl pasaulis savo televizijos ekranuose pamatė 60 ant 60 metrų dydžio svastiką, besipuikuojančią pačiame Europos Sąjungos centre. Šiuo atveju gailestį, visų pirma, iššaukia žmonės, kurių neapykanta nuostabiam ženklui pasiekė psichozės ribas“, - rašo P.Stankeras.

Laukia svastikos sugrįžimo

Buvęs VRM darbuotojas teigia, jog svastika nepelnytai laikoma nevartotinu simboliu. Jis taip pat neslepia vilties, kad ji Lietuvoje vėl bus drąsiai naudojama.

„Belieka tik apgailestauti, kad beprotiškos politikų idėjos ir nusikaltimai suteršė šį nuostabų ženklą. Nelabai toliaregiškas Lietuvos Respublikos Seimas uždraudė naudoti svastikos simbolį, kuris Lietuvoje aptinkamas dar nuo XIII a. Svastikos ženklo draudimas yra didelė skriauda kultūrai. Diletantiški seimūnai, deja, nesupranta, kad svarbu ženklo vartojimo kontekstas. Ar taip ir nesugebėsime reabilituoti turtingiausio senovės tautų mitologijos ženklo - svastikos (sūkurėlio), paliksime ją tik specialistų reikmėms? Tikiuosi, kad toks siauras požiūris į šį nepaprastą ženklą blės ir su laiku išblės“, - reziumuoja dabar jau bedarbis istorikas.

Primename, kad P.Stankero rašinys apie Niurnbergo procesą sukėlė tarptautinį skandalą. Užsienio valstybių ambasadoriai išreiškė pasipiktinimą tokia istoriko publikacija, o daugiausiai nacių karo nusikaltėlių medžiokle užsiimantis Simono Wiesenthalio centras pareikalavo, kad P.Stankeras būtų teisiamas už holokausto neigimą.