Rekordiniai metai
Sulaukęs 39-erių Mantas Kalnietis krepšinio aikštelėje – itin retas svečias. Užtat futbolo veją jis mina dažnai. Ne tiek gainiodamas kamuolį, kiek spirgėdamas tribūnose.
„Kauno Žalgirio“ futbolo klubo prezidentas per keletą metų apsiprato su nauja veiklos sritimi ir šiemet jau skina pirmuosius saldžius darbo vaisius. 2025-ieji jaunam klubui atnešė pirmąjį istorijoje A lygos čempionų titulą ir rekordinį žygį UEFA varžybose.
Vieną iš „Žalgirio“ ir Lietuvos krepšinio rinktinės simbolių su futbolu sieja ne tik darbas, bet ir tėviški jausmai. Manto sūnus skinasi kelią į šios sporto šakos aukštumas klubo jaunimo sistemoje. 13-metis Tauras, anksčiau išbandęs krepšinį, dabar tobulėja „žaliai baltųjų“ futbolo akademijoje.
„Sūnus ūgiu panašus į mane. Kažkada sakiau, kad eitų žaisti į puolimą, kur ūgis padėtų laimėti oro dvikovas. Tačiau jis geriausiai jaučiasi arčiau savo vartų – saugo arba žaidžia gynėjo pozicijoje. Labiau mėgsta ne kurti, o griauti“, – šypsojosi M. Kalnietis.
Padaugėjo žilų plaukų
– Dabar maloniausias laikas, kai atsiimate įvertinimus už visų metų darbą. Koks sveikinimas Jums buvo maloniausias?
– Pasitenkinimą kelia ne žodžiai, o pats rezultatas. Buvo ne vieneri sunkūs metai, kai vis pritrūkdavo žingsnio ar kelių iki svarbiausio tikslo. Todėl buvo daug abejonių ir svarstymų, ar einame teisingu keliu. Tačiau nenustojome tikėti, kantriai lipdėme čempionišką kolektyvą. Ir rezultatas atėjo. Dabar viduje tapo daug lengviau.
– Ko gero, tas maratonas Jums kainavo daug nervų?
– Žilų plaukų padaugėjo, bet neaišku, ar dėl streso, ar labiau dėl amžiaus. Nepasakyčiau, kad mano darbe labai daug įtampos. Futbolas Lietuvoje sulaukia nepalyginamai mažiau dėmesio nei krepšinis. Mūsų krepšinio klubo prezidentui Pauliui Jankūnui plaukų turbūt pamažėjo (juokiasi – aut. past.). Ten kiekvienas sprendimas yra po padidinamuoju visuomenės stiklu.
– Esate dar gana jaunas vadovas. Kaip tvarkotės su darbo krūviu, ar stresą ir nuovargį „nešatės“ į namus?
– Nuovargį išprakaituoju, bet ne krepšinio aikštėje. Per pastaruosius trejus metus krepšinį žaidžiau vos porą kartų. Dažniau vaikščiodavau į futbolo treniruotes. Tačiau pastaruoju metu visa galva pasinėriau į bėgimą. Bėgu ilgas distancijas, pavyzdžiui, iš Kauno į rajoną ir atgal. Dalyvauju ir varžybose – 10 km arba pusmaratonio.
Aš esu labiau atpažįstamas veidas, todėl daug kas galvoja, kad aš vienas valdau klubą. Taip nėra.
– Ilgų distancijų bėgimas – monotoniška veikla. Ar nenuobodu?
– Po darbų ir susitikimų trasoje kaip tik atsigaunu. Bėgu bet kokiu oru, nesiklausau tinklalaidžių ar panašių dalykų. Man įdomu mėgautis procesu, stebėti aplinką. Esu išsikėlęs tikslą sudalyvauti tikrame maratone ir ten parodyti sau gerą rezultatą. Todėl dirbu metodiškai, pagal trenerio rekomendacijas. Treniruojuosi keturis kartus per savaitę – bėgu į įkalnes, treniruoju ne tik svarbius raumenis, bet ir dirbu su psichologiniais aspektais. Būna, kad bėgant pavargsti, norisi pasitraukti iš trasos. Mokausi tam nepasiduoti.
Padeda ir P. Jankūnas
– Mintimis grįžkime lygiai metus atgal. Kokios mintys lydėjo pasitinkant 2025-uosius, kai vietoj geidžiamo čempionų titulo eilinį kartą gavote A lygos bronzą? Ar nekilo abejonių dėl savo sprendimų futbolo srityje?
– Pirmiausia, tai nebuvo ir nėra mano vieno sprendimai. Aš esu labiau atpažįstamas veidas, todėl daug kas galvoja, kad aš vienas valdau klubą. Taip nėra. Turiu vadovų komandą, kuri dirba ne vienerius metus. Aš labiau formuoju ideologiją, mentalitetą, koks turi būti „Kauno Žalgiris“ aikštėje ir už jos ribų. Tačiau sportinius sprendimus priimame visi. Kalbu apie žaidėjų parinkimą, sutarčių pasirašymą ir t. t. Žinoma, nesėkmingas rezultatas įneša abejonių dėl savo paties veiksmų. Gerai, kad yra su kuo pasikonsultuoti.
– Gal turite mokytoją, mentorių?
– Visada galiu paskambinti P. Jankūnui, kuris yra sukaupęs didelę vadybinę patirtį. Pasiteirauju, ką tokiose situacijose darydavo jis. Paulius man ne kartą įkvėpė drąsos daryti tai, ką esame suplanavę. Labai smagu, kad tai pasitvirtino sulig rezultato atėjimu. Kalbant apie mokymąsi, planuoju studijuoti UEFA rengiamuose sporto direktorių kursuose, tačiau ten patekti sunku – labai ilga norinčiųjų eilė.
– Kokius praėjusio sezono sprendimus pavadintumėte kertiniais, gal net lėmusiais čempionų titulą?
– Pagrindinis veiksnys buvo trenerio pasirinkimas. Svarbiausia buvo mums visiems laikytis nuostatos, kad norime diegti drąsų, žiūrovo akiai patrauklų futbolą: su daug atakų, daug progų. Mane tiesiog pykdo bailumas, kai susigrūdama į gynybą, visą mačą atsimušinėjama ir laukiama vienintelės progos įmušti. Ne dėl tokio reginio sirgaliai ateina į stadioną. Tačiau norint rungtyniauti kitaip, reikia ir žaidėjų, ir trenerių drąsos. Žinant, kad čempionato pradžia nebuvo sėkminga, mums visiems reikėjo tvirtybės nepasiduodant panikai ir laikantis savo filosofijos. Kai tą ryžtingą braižą galutinai įtvirtinome, patys futbolininkai pajuto „kaifą“ ir antrajame rate ėmėme skinti pergales. Būtent tada nulėmėme sezono eigą.
– Kiek prie Kauno klubo dominavimo prisidėjo gili krizė konkurentų iš Vilniaus stovykloje?
– Kažkiek prisidėjo, bet mes žiūrėjome į savo žaidimą. Šiemet nebūtume bijoję konkuruoti ir su geriausios formos Vilniaus „Žalgiriu“.
Svarbu mokytis
– Europiniuose turnyruose šiemet pasiekėte klubo rekordą. Ar trečiasis atrankos etapas UEFA Europos konferencijų lygoje buvo maksimali pasiekiama viršūnė?
– Ko gero – taip. Trečiajame etape mums tekusi Bulgarijos komanda buvo stipresnė, ypač savo sukaupta patirtimi kaunantis su aukšto lygio varžovais. Antrose rungtynėse išvykoje akivaizdžiai perdegėme, nesusitvarkėme su emocijomis, bandėme pavieniui tapti herojais ir pametėme šaltą protą, o varžovai mus efektyviai nubaudė.
Mes suprantame, kad čia mūsų kelias tik prasideda, todėl labai svarbu mokytis. Viena svarbiausių pamokų, kurią gavome šiemet – viso sezono metu turime žaisti daugiau kontrolinių mačų su stipresniais už mus varžovais, kad jie mus „luptų“, o mes grūdintumėmės prieš oficialius UEFA egzaminus. Todėl neatsitiktinai šią žiemą rengsime daugiau treniruočių stovyklų užsienyje, kur žaisime su pajėgesniais priešininkais. Pavyzdžiui, vienas tokių varžovų Turkijoje bus Ukrainos čempionas Kijyvo „Dynamo“.
– UEFA varžybose klubas uždirbo apie milijono eurų premiją. Kur nukeliavo šie europiniai pinigai?
– Premijas dalijomės su visa komanda. Visi žaidėjai gavo išmokas, kurios buvo numatytos jų sutartyse su klubu. Likusi pinigų dalis bus nukreipta į ateinančio sezono biudžetą, kuris tikrai augs.
– Kiek pats asmeniškai jaučiatės paaugęs per šį sezoną?
– Pačiam sunku spręsti, bet pastebiu, kad dažnai atpažįstu pasikartojančias situacijas ir numanau, kuo baigsis vienas ar kitas mano sprendimas. Būdavo, kad anksčiau pritrūkdavau ryžto, nepriimdavau sprendimo, taip prarasdamas daug brangaus laiko.
Žvilgsnis į priešininkus
– Kada pradėjote brėžti 2026-ųjų sezono gaires?
– Jau nuo rugsėjo mėnesio. Po europinės kampanijos pradėjome galvoti, ko norėsime iš kito sezono. Klube atsiradus sporto direktoriui, sustiprinome savo struktūrą. Kitąmet gerokai didesnį dėmesį ir lėšas skirsime jaunimo ugdymo sistemai. Norime augintis stiprią pamainą, todėl paskyrėme naują dublerių ekipos trenerį iš Ispanijos. Jis su kolegomis skirs daugiau individualaus dėmesio kiekvienam futbolininkui, rengs ne po vieną, o po keletą treniruočių per dieną ir t. t.
– Kiek procentaliai 2026 m. pagrindinės komandos jau turite?
– Branduolys jau yra. Trūksta maždaug penkių futbolininkų. Dabar, atsivėrus naujam žaidėjų perėjimo langui, tas spragas užpildysime.
– Ar planuojate skambių pirkinių?
– „Bombų“ perėjimų rinkoje nesprogdinsime. Nematau prasmės vienam sezonui pasikviesti kokią nors menkai motyvuotą žvaigždę, o jai išėjus vėl komandą lipdyti nuo nulio. Norime augti pastoviai, nors ir nedideliais žingsneliais. Pernai svarstėme, kad jei tapsime A lygos nugalėtojais, tai labai palengvins derybas su stipriais legionieriais. Tačiau taip neatsitiko. Visi vertina galimybę pasirodyti Čempionų lygos atrankoje, bet kartu ir pasižiūri į bendrą mūsų šalies čempionato lygį, stadionus, susidomėjimą, kitas sąlygas. Šia prasme negalime konkuruoti su daugeliu Europos lygų.
– Matant tai, kas vyksta Vilniaus „Žalgirio“ stovykloje, kokį konkurencijos lygį prognozuojate kitąmet?
– Kol kas sunku pasakyti, nes iki šiol daugiausia naujienų buvo ne vilniečių komandos sudėtyje, o klubo struktūrose. Man tas jų keliamas ažiotažas patinka, nes mes tik aikštėje esame priešai, bet už jos ribų – partneriai. Visi norime, kad futbole susiburtų galingi Kauno ir Vilniaus klubai, kurie aršiai konkuruotų dėl titulų. Kaip būna „Žalgirio“ ir „Ryto“ mūšiai krepšinyje. Tokia aukšto lygio konkurencija suteikia didžiulį impulsą susidomėjimui visa lyga. Beje, dabar sekame naujienas ne tik Vilniaus klube, bet ir Marijampolės „Sūduvos“ stovykloje. Įdomu, kokį postūmį jų komandai suteiks naujieji savininkai.
– Turbūt po čempioniško sezono tapo lengviau pritraukti rėmėjų?
– Be abejo, jaučiame didesnį verslo dėmesį. Ne tik dėl čempionų titulo, bet ir dėl išaugusio susidomėjimo futbolu Kaune. Visi mato, kaip daugėja sirgalių Dariaus ir Girėno stadione, apie mus vis daugiau kalbama viešojoje erdvėje, todėl ir mūsų partneriai tampa kur kas labiau pastebimi.
– Pokalbio pabaigai – kaip švęsite didžiąsias metų šventes?
– Kažkokių išskirtinių tradicijų neturime. Per Kalėdas susirenkame su mano ir žmonos artimaisiais, pusbroliais, pusseserėmis prie didelio stalo. Ten laukia daug dovanų, vaikų džiaugsmo. Būna didelės lietuviškos Kalėdos.
– 2026-ųjų sutikimo tostas pačiam sau?
– Po tokių gerų 2025-ųjų linkiu sau, kad niekas nesikeistų blogyn. Visa kita mane tenkina.
Naujausi komentarai