Lietuvos futbolo aistruolių ir specialistų pripažinimas Giedrių Arlauskį užklupo per patį darbymetį. Bukarešto "Steaua" klubo vartų sargas net neturėjo laiko atvykti atsiimti geriausio šalies futbolininko prizo, nors pripažino, kad tai – vienas svarbiausių jo karjeros įvertinimų.

"Ketvirtadienį – rungtynės, jau trečios per maždaug savaitę, tad apie pramogas ir šventimus nėra nė kalbos. Atsigriebsiu gruodžio viduryje, kai grįšiu į namus", – paaiškino G.Arlauskis.

2014-ieji vartininkui tapo atgimimo metais. Dėl konfliktų su buvusiu rinktinės treneriu Raimondu Žutautu ilgai atstovauti savo šaliai atsisakinėjęs 27-erių telšiškis ne tik grįžo į nacionalinę ekipą, bet ir tapo vienu jos ramsčių.

Pralaužti ledus G.Arlauskis sugebėjo ir darydamas legionieriaus karjerą. Vasarą persikėlęs į Bukareštą, jis vos per kelis mėnesius pelnė Rumunijos futbolo specialistų ir sirgalių palankumą. Jau lapkričio mėnesį lietuvis buvo pripažintas geriausiu "Liga 1" čempionato vartininku. Todėl nenuostabu, kad, artėjant vadinamajam žaidėjų rinkos žiemos langui, į užsispyrusį žemaitį krypsta ir pajėgesnių lygų atstovų akys – Arla susidomėjo keli Italijos "Serie A" senbuviai, o labiausiai – "Fiorentina".

– Giedriau, kaip vertinate Lietuvos sirgalių pripažinimą? – paklausėme vartininko.

– Džiugu, kad žmonės įvertino mano pastangas ir triūsą, turbūt ir mano požiūrį į Lietuvos rinktinę. Kita vertus, žiūrint sirgalių akimis, truputį gaila, kad geriausias futbolininkas – vartininkas. Tai rodo, kad mūsų futbolui trūksta kūrybingų atakos žaidėjų, nes būtent jie dažniausiai pelno žiūrovų simpatijas, pritraukia aistruolių į stadionus. Todėl labai svarbu tokių efektingų futbolininkų turėti kuo daugiau. Bet prizo neatsisakysiu. Juk geras vartininkas – taip pat būtinas (juokiasi – aut. past.). Juolab kad Lietuvos rinktinėje žaidžiame "nuo gynybos".

– Ką jums reiškia šis titulas?

– Titulų nesivaikau, bet psichologiškai man tai labai svarbu. Žmonės mane jau buvo primiršę, kai kas net padėję kryžių, tad galima sakyti, kad sugrįžau su trenksmu.

– Prieš persikeldamas į Rumuniją ketverius metus praleidote Kazanės "Rubin" klube. Ką jums davė laikotarpis Rusijoje?

– Daug kas sako, kad tai buvo didelė klaida. Be abejo, man tai tapo dideliu psichologiniu išbandymu. Ketverius metus tryniau atsarginių suolą, beveik nežaidžiau. Po to reikėjo kone iš naujo pradėti karjerą, prisiminti varžybų įgūdžius. Iš kitos pusės, tikrai nesigailiu, kad įgijau tokios patirties. Kazanėje sunkiai dirbau, sėmiausi žinių, galiausiai kaip vartininkas subrendau būtent Rusijoje, išmokau ramiau reaguoti į įvairias situacijas.

– Kodėl anksčiau, po pirmųjų įspūdingų sezonų Rumunijoje, Urzičenio "Unirea" klube, jums taip ir nepavyko rasti laimės Rusijoje?

– Rusija yra Rusija (atsiduso – aut. past.). Priežasčių buvo ne viena. Viena vertus, "Rubin" klubas turėjo beveik neliečiamąjį pagrindinį vartininką (Sergejų Ryžikovą). Antra vertus, daug ką lėmė ne vien sportinės priežastys. Apie jas labai plėstis nenorėčiau. Žinau tik tiek, kad pagal sportinius kriterijus turėjau žaisti kur kas dažniau.

– Kas padėjo ištverti sunkų laikotarpį?

– Žemaitiškas užsispyrimas ir šeima. Artimųjų, draugų palaikymas padėjo nepalūžti. Šeima su manimi buvo ir pakilimo, ir nuosmukių momentais. Su žmona Neringa mes kartu jau dešimt metų, dar nuo to laiko, kai žaidžiau "Šiaulių" klube. Esame laiko patikrinti. Kartu auginame dukrelę Ugnę, kuriai greit bus treji.

– "Steaua" įtikinamai pirmauja Rumunijos čempionate, neblogai žaidžia Europos lygoje. Kodėl šiemet taip lengvai pritapote garsiausiame šios šalies klube?

– Rumunija – mano antrieji namai. Ši šalis man antrą kartą ištiesė pagalbos ranką. Bukarešte vėl patikėjau, kad galiu ne tik žaisti, bet ir būti naudingas komandai. Rusijoje ši ugnelė jau buvo prigesusi. Be to, į Rumuniją grįžau sulaukęs 26–27 metų. O sakoma, kad šis amžius vartininkui – pati branda.

– Kaip Bukarešte pritapo jūsų šeima?

– Kad mums beveik ir nereikėjo adaptuotis. Rumunijoje gyvenome ir anksčiau. Čia viskas patinka.

– Šis sezonas Lietuvos rinktinei buvo itin permainingas. Po viltingo starto Europos čempionato atrankos varžybose vėliau sekė apmaudūs pralaimėjimai slovėnams ir šveicarams. Kodėl lietuviams nepavyko išsilaikyti tarp grupės lyderių?

– Pasirodėme pagal galimybes. Toks mūsų realus lygis. Patikėkite, jaunai komandai, atsisveikinusiai su buvusiais lyderiais, nėra lengva atrasti savo braižą. Todėl raginčiau aistruolius pernelyg neaukštinti rinktinės po kelių pergalių ir nemaišyti su žemėmis, kai pralaimime. Visur reikia objektyvumo.

– Ko sirgaliai gali tikėtis 2015-aisiais?

– Laukia dvejos rungtynės su Anglijos rinktine. Jos mums turi tapti futbolo švente, kurios stengsimės nesugadinti. Juk tokios progos pasitaiko tik kelis kartus per visą karjerą. Motyvacijos mums tikrai nestigs, tačiau nesitikėkime, kad staiga tapsime lygiaverčiais varžovais anglams.

– Baigiantis metams geriausiųjų futbolininkų rinkimai rengiami ne tik atskirose šalyse, bet ir pasaulyje. Šiemet po ilgos pertraukos tarp kandidatų į "Auksinį kamuolį" yra ir vartininkas. Ar vokietis Manuelis Neueris – jūsų favoritas?

– Man patinka universalūs žaidėjai. Toks yra portugalas puolėjas Cristiano Ronaldo. Vis dėlto rinkimuose balsuočiau už M.Neuerį. Vokietis – tobulo vartininko pavyzdys. Man jis – autoritetas, iš kurio stengiuosi mokytis ir pats.