Jei Lietuvos futbolas nori išbristi iš dumblo, kuriame dabar yra, Lietuvos futbolo federacijoje turi pasikeisti tiek vadovybė, tiek kiti atsakingi žmonės. Be to, į atskiras asociacijas turi įsilieti žmonės, turintys naują požiūrį ir metodikas. Taip interviu LRT RADIJUI teigia žurnalistas, komentatorius Gediminas Reklaitis. „Tik sukūrę aiškią strategiją, ko norime pasiekti per 5 ar 10 metų, galime kažko tikėtis. Jei pradėtume tai daryti jau dabar, apie 2030-uosius galėtume kažko tikėtis atrankos cikluose“, – mano pašnekovas.

Po paskutinių UEFA EURO 2016 atrankos rungtynių paaiškėjo didžioji dalis Europos futbolo čempionato dalyvių. Žinomos 20 finalinio etapo komandų, dėl likusių kelialapių į Prancūziją varžysis Bosnijos ir Hercegovinos, Ukrainos, Airijos, Slovėnijos, Vengrijos, Švedijos, Norvegijos ir Danijos futbolininkai. Čempionato burtai bus ištraukti sekmadienį. Apie atrankos ciklo rezultatus – interviu su žurnalistu ir komentatoriumi Gediminu Reklaičiu.

– Baigėsi atrankos į 2016 m. Europos futbolo čempionatą ciklas, lieka dar 4 nežinomieji. Kitąmet Europos pirmenybių finaliniame etape žais 24 komandos, todėl pasibaigusioje atrankoje dar daugiau galimybių turėjo vidutiniokai. Gediminai, kas tave nustebino ir nuvylė?

– Nustebino penktojo krepšelio komandos. Jame buvo ir mūsų, Lietuvos, rinktinė. Matome, kad trys rinktinės iš to krepšelio pateko tiesiogiai į Europos futbolo čempionatą: Islandija, Šiaurės Airija ir Albanija. Nereikia pamiršti vieno svarbaus fakto – gyventojų skaičiumi tai yra mažesnės valstybės nei Lietuva. Tai tarsi įrodo, kad netgi su tokiais žmogiškaisiais resursais galima siekti ir pasiekti tikslų, jei yra strategija, kryptis.

Olandijos rinktinės nepatekimas [į čempionatą] yra didžiulis nusivylimas olandams. Šiai komandai reikia persigrupuoti, nes talentingų žaidėjų ten yra tiek, kad nors vežimu vežk. Vis dėlto šis ciklas parodė, kad jie dar negali ant savo pečių ištempti komandos, o senoji karta jau nueina nuo scenos. Taip pat Graikijos rinktinė – žinoma, ji kažkiek gal ir buvo pervertinta tuo, kad buvo pirmame krepšelyje, bet tai istorinis dalykas, nes pirmojo krepšelio komanda dar niekada per Europos futbolo čempionatų atrankų istoriją nėra finišavusi paskutinė savo atrankos grupėje.

– Pakalbėkime apie Albaniją ir Lietuvą. Atrodytų, kad su albanais dar visai neseniai varžydavomės dėl tų pačių pozicijų grupėse, dabar jie finaliniame etape, o mes savo grupėje esame priešpaskutiniai. Kas atsitiko?

– Reikėtų labiau pasigilinti, ką albanai nuveikė. Faktas, kad ta šalis turi talentingų žaidėjų. Matyti, kad ten imtasi aiškesnės futbolo politikos. Rinktinės rezultatai nuolat kyla, tai nebuvo kažkoks vienetinis išsišokimas – jie ir anksčiau gerai sužaisdavo, rezultatai pakankamai solidūs žaidžiant prieš rimtas rinktines ir atrankos cikluose tie rezultatai po truputį gerėjo. Galų gale galima prisiminti ir Korčės „Skenderbeu“ klubą, kuris pirmą kartą per Albanijos istoriją pateko į UEFA Europos lygos grupių turnyrą ir dalyvavo Čempionų lygos atrankos atkrintamosiose varžybose. Tai reiškia, kad stiprėja nacionalinis čempionatas, stiprėja klubai ir, turint tokią platformą, stiprėja ir nacionalinė rinktinė.

– Gediminai, neseniai parašei straipsnį „8 gėdos punktai Lietuvos futbolui“. Kokios mūsų šalies futbolo perspektyvos? Kaip manai, ar realu per ateinančius metus iki 2018 metų Pasaulio čempionato atrankos pakilti iš dugno?

– Per vieną ciklą mes tikrai nepakilsime iš to dumblo, kuriame dabar esame. Mes esame pakankamai giliai įsikasę. Žiūrint į tolimesnes perspektyvas, matau vienintelį dalyką – visišką ir labai rimtą futbolo valdžios pasikeitimą. Lietuvos futbolo federacijoje turi pasikeisti labai didelė personalo dalis, pradedant vadovybe ir baigiant atsakingiausiais žmonėmis už tam tikrus reiškinius ir procesus.

Manau, kad net ir atskirose asociacijose, apskrityse turi ateiti nauji žmonės – su nauju požiūriu, naujomis metodikomis. Tik tuomet, sukūrę vientisą, aiškią strategiją, ko mes norime pasiekti per 5 ar 10 metų, galbūt galime pradėti kilti. Jei mes pradėtume daryti tai dabar, apie 2030 m. galėtume kažko tikėtis jau atrankos cikluose.

– Ko gero, kalbi tiek apie jaunimo ugdymą, tiek apie sąlygų sudarymą.

– Be abejo, nes mes matome jaunimo U-21 rinktinę, kol kas penkerios rungtynės – penki pralaimėjimai, įvarčių santykis 0:14. Dažnai per rungtynes net nepavyksta pataikyti į vartų plotą, kai žaidžiama su Airijos, Serbijos, Slovėnijos rinktinėmis. Tai daug ką pasako, nes tai yra mūsų vos ne artimiausia rinktinės žaidėjų pamaina, o ten nieko labai gero nematyti. Nieko labai gero nematyti ir jaunesnėse rinktinėse.

Masinis futbolas yra pakankamai neblogai žaidžiamas – žaidžia mėgėjai, jaunimas. Tačiau, kalbant apie profesionalų futbolą, kaip turime jauną, šešerių metų, vaiką atvesti iki profesionalaus žaidėjo, kuris atstovautų Lietuvai ir rimtiems klubams, rodytų tam tikrus rezultatus, meistriškumą? Šita sistema šiuo metu yra tiesiog subyrėjusi.