Lietuvos futbolo rinktinė, vakar Vilniuje priėmusi San Marino komandą, artėja finišo tiesiosios link. Nors sportinių siekių 2016 m. Europos čempionato atrankos turnyre liko nedaug, vienas svarbiausių lietuviams likusių galvos skausmų – kaip spalio 12-ąją deramai priimti Anglijos futbolo žvaigždes.

Akistata su futbolo pradininkų komanda vyks Vilniaus Lietuvos futbolo federacijos (LFF) stadione, talpinančiame vos 5 tūkst. žiūrovų. Organizatorių teigimu, bilietų poreikis į rungtynes yra dvigubai, o gal net trigubai didesnis.

LFF prezidento Juliaus Kvedaro paklausėme, kodėl futbolo desertu vadinamas mačas vyksta ne gerokai talpesniame Kauno S.Dariaus ir S.Girėno stadione. Taip pat diskutavome apie tolesnę futbolo infrastruktūros perspektyvą, nes jau kitais metais prasidės 2018 m. pasaulio čempionato atrankos varžybos, kuriose mūsų šalis vėl turės priimti Anglijos rinktinę bei gausų aistruolių būrį atsivežančią Škotijos komandą.

– Iki pirmųjų Lietuvos futbolo istorijoje rungtynių namuose su Anglijos rinktine liko vos mėnuo. Kodėl išskirtinis mačas vyks LFF arenoje, o ne kur kas erdvesniame Kauno stadione?

– Dabartinės būklės Kauno stadionas nėra tinkamas tokio lygio renginiams. Tačiau šios arenos situacija dar ne pati blogiausia. Po tokio futbolo aikščių genocido, koks vyko per nepriklausomybės laikotarpį mūsų šalyje, reikia džiaugtis, kad stadionas apskritai dar stovi.

– Ar LFF pakankamai rūpinosi reprezentacinio stadiono klausimais?

– Ir pas mus, ir daugumoje pasaulio šalių nacionalinio statuso stadionai yra statomi ir išlaikomi valstybės ar savivaldos. Taip, seni, turtingi klubai turi savo arenas, bet jos nėra nacionalinės, jas išlaiko privatūs rėmėjai. Bet tai – išimtys. Daugiausia tai yra miestų savivaldos objektai, išlaikomi iš biudžeto. Juk maža pastatyti stadionus ar arenas kokia nors proga. Juos reikia išlaikyti ir eksploatuoti, kad netaptų nenaudojamomis griuvenomis. Tai kasdienis darbas, kurį turi kažkas atlikti. Sėkmingai veikiančių sporto kompleksų valdymo modelių yra. Mes dėl LFF stadiono padarėme ir darome viską, ką galime: jį nupirkome iš bankroto administratoriaus, renovavome, prižiūrime, keičiame dangas ir pan. O juk juo naudojasi ne vien rinktinė. Čia žaidžia ir A lygos klubai, treniruojasi vaikai, vyksta įvairiausi renginiai. Bet jis niekada netaps nacionaliniu. Nacionalinis stadionas, kuriame vyktų ne vien tokios reikšmės renginiai, turi būti Vyriausybės ir savivaldybės rūpestis. LFF galėtų būti partneris pritraukiant ir organizuojant aukšto lygio futbolo varžybas, bet ne tokios arenos savininkė.

– Lietuvai tuos pačius anglus teks priimti ir 2018 m. pasaulio čempionato atrankos turnyre. Ką galima padaryti, kad ir vėl netektų raudonuoti prieš būrius užsienio sirgalių ir žurnalistų?

– Tokio lygio varžybos galėtų vykti LFF stadione ir S.Dariaus ir S.Girėno stadione. Žinoma, Vilniuje dar turime sugriuvusį "Žalgirio" stadioną ir Šeškinės stadiono griaučius. Taigi realiai lieka du stadionai. LFF aikštynas tokio lygio varžyboms labiau vadintinas mokykliniu. Galima mėginti jį išplėsti, bet dėl objektyvių priežasčių, vargu ar tai būtų perspektyvus variantas. S.Dariaus ir S.Girėno stadioną būtina renovuoti.

– Kaip tik toks kapitalinio atnaujinimo projektas ir buvo pristatytas Kaune praėjusią savaitę. Kaip sutikote šiuos grandiozinius planus?

– Labai teigiamai, nors iš arti mes projekto dar nematėme. Tačiau sveikiname bet kokį žingsnį į priekį. Ir esame pasirengę padėti patarimais, galbūt finansais ar kuo tik galėsime. Turime ir geros, ir karčios patirties. Pavyzdžiui, LFF stadione yra didelių problemų dėl elektros tiekimo. Visai neseniai turėjome sumokėti keliasdešimt tūkstančių eurų, kad skubiai pakeistume požeminius kabelius. Klaidos brangiai kainuoja. Nesinorėtų, kad jos kartotųsi Kauno stadione. Žinoma, svarbiausia, kad šis projektas apskritai neliktų tik skambiais pažadais.

– Lietuvos rinktinė yra žaidusi Marijampolėje, ir ten sausakimšai buvo užpildytos arenos tribūnos. Gal nacionalinis stadionas galėtų įsikurti mažesniame šalies mieste?

– Reikia atsižvelgti į tokių objektų išlaikymo sąnaudas. Naivu tikėtis, kad stadioną išlaikys vien nuoma futbolo rinktinės ar panašiems renginiams. Šia prasme didieji miestai turi neabejotinų pranašumų. Tarkime, Kaunas yra geografiškai patogioje, aistruoliams nesunkiai pasiekiamoje vietoje. Tai didina lankomumo galimybes. Tačiau tokio masto projektams pirmiausia reikia valstybės vadovų paramos, politinės valios. Kai ji atsirado krepšinio atžvilgiu, buvo pastatyta gausybė arenų. O mes kalbame  tik apie vieną objektą! Tarkime, Kauno stadionui pakaktų gal apie dešimtadalio to, kas buvo skirta "Žalgirio" krepšinio arenos statybai (apie 185 mln. lt. – aut. past.).

– Kauniečiai savo projektą jau pristatė. Tiesa, yra nemažai abejojančiųjų jų planų realumu. Ar LFF kalbėjosi ir su kitomis savivaldybėmis?

– Kalbėta, ir ne sykį. Reikia pasakyti, kad didžiųjų miestų savivaldybių prioritetuose futbolo stadionai nėra sąrašo viršuje, nors pažadų būta daug, ypač prieš rinkimus. Geriausias pavyzdys – Nacionalinio stadiono statyba Šeškinėje. Ne mažiau graudus ir legendinio "Žalgirio" stadiono likimas. Jei LFF nebūtų suskubusi dėl "Vėtros" stadiono, jo greičiausiai irgi nebeturėtume. Aš galiu suprasti naujuosius Vilniaus vadovus, kurie įtariai žiūri į šį Nacionalinio stadiono projektą. Vis dėlto dabar reikėtų labai greitai ir konstruktyviai apsispręsti, kokiu keliu eiti, kad stadiono statybų ar rekonstrukcijos klausimas pajudėtų iš mirties taško. Tam yra svarių priežasčių. Pirmiausia, reikėtų suskubti, nes 2018 m. pasaulio čempionato atrankos varžyboms bus sutelktas didelis tarptautinės žiniasklaidos, sporto bendruomenės dėmesys, neišvengiamas aistruolių antplūdis. Jau šiandien sulaukiame pageidavimų, kad svečiams būtų suteikiama kur kas daugiau bilietų, nei galime duoti. Kai pasakome, kad LFF arenoje fiziškai neturime tiek vietų, anglai netiki savo ausimis. Nepamirškime, kad 2018 m. vasario 16-ąją minėsime 100-ąsias Lietuvos Respublikos nepriklausomybės paskelbimo metines. Jei šiai sukakčiai bent rekonstruotume istorinį S.Dariaus ir S.Girėno stadioną, įprasmintume ir valstybės 100-mečio jubiliejų.

Komentaras

Kauno meras Visvaldas Matijošaitis

Mūsų siekis, kad Kauno stadionas po renovacijos būtų tinkamas aukščiausio lygio futbolo renginiams organizuoti. Jį ketiname apstatyti tribūnomis, kad taptų klasikiniu ovalo formos stadionu. Veją turėsime palikti, sintetine danga jos nekeisime, nes žolė yra paveldo dalykas, turime laikytis taisyklių. Senųjų tribūnų griauti nereikės, tiesa, turėsime sutvirtinti jų konstrukcijas. Statybos darbus ketiname pradėti kitą vasarą, o visą kompleksą baigti iki 2018 m. vasario.