Nors lietuviai jau nepakils iš B grupės dugno, paskutinės kelerios rungtynės įžiebė viltį, kad Lietuvos rinktinės nesėkmių serija artėja prie pabaigos. Šviesos spinduliu juodame fone tapo ne tik brandesnis rinktinės žaidimas, bet ir po metų pertraukos į nacionalinę komandą sugrįžęs Justas Lasickas.

22 metų futbolininkas Lietuvos nacionalinėje rinktinėje debiutavo 2018 m. Edgaro Jankausko vadovaujamoje komandoje J.Lasickas sužaidė 6 rungtynes, bet praėjusių metų rugsėjį pasirodęs Tautų lygos C diviziono dvikovoje su Juodkalnija jaunasis futbolininkas buvo ilgam išstumtas į rinktinės užribį. Profesionalaus futbolininko karjerą Vilniaus "Žalgirio" gretose pradėjęs J.Lasickas šį sezoną žaidžia Serbijos aukščiausios lygos Belgrado "Voždovac" ekipoje. Su Serbijos futbolu jis susipažino dar 2017 m. vasarą, kai pirmą kartą paragavo legionieriaus duonos Belgrado "Zemun" gretose. Praėjusių metų vasarą J.Lasickas persikėlė į Lenkiją ir pasirašė sutartį su Balstogės "Jagiellonia" komanda, tačiau joje neužsibuvo ir šią vasarą vėl grįžo į Serbiją.

"Po Lenkijoje praleistų metų supratau, kad reikia pokyčių. Turėjau ryšių Serbijoje, tad, kai sulaukiau Belgrado "Voždovac" komandos pasiūlymo, priėmiau jį ilgai nesvarstęs. Ir tikrai nuoširdžiai džiaugiuosi, kad pasirinkau "Voždovac". Tai stabilus klubas, turintis ilgą istoriją ir solidų finansinį pagrindą. Pamenu, kad jau pirmais metais Serbijoje man "Voždovac" paliko gerą įspūdį – tiek jų žaidimas, tiek ir infrastruktūra. Tada mes su "Zemun" finišavome antroje turnyrinės lentelės dalyje, o jie žaidė pirmame aštuntuke. Tiesa, pernai jų rezultatai buvo prastesni, tad po sezono prasidėjo permainos – pasikeitė trenerių štabas, atėjo daug naujų žaidėjų", – teigė J.Lasickas.

– Lietuvoje geriausiai žinomos yra Belgrado "Crvena Zvezda" ir "Partizan" ekipos. O kuo pasižymi "Voždovac", kokios šios komandos ambicijos, tikslai?

– Visų pirma, reikia pasakyti, kad "Voždovac" Serbijoje išsiskiria stadionu. Prieš keletą metų klubas nusprendė atsisveikinti su senuoju savo stadionu ir persikėlė į naują areną, kuri yra įrengta ant prekybos centro stogo. Toks sprendimas supykdė gerbėjus, bet jis suteikė klubui tvirtą finansinį pagrindą ir pavydėtiną stabilumą. Pas mus nėra problemų su algomis, apranga ir kitais dalykais, o tai Serbijoje yra gan retas reiškinys. Kalbant apie ambicijas, aišku, jos nėra tokios didelės, kaip pas "Crvena Zvezda" ar "Partizan", tačiau "Voždovac" nedaug kuo nusileidžia tokioms komandoms kaip "Čukarički" ar "Vojvodina". Todėl ir mūsų tikslai yra gan aukšti – norime ne tik patekti į pirmą aštuntuką, bet ir finišuoti tarp geriausių penkių Serbijos čempionato komandų. Manau, kad tai gana realus tikslas. Kol kas čempionate sekasi neblogai, paskutinėse rungtynėse svečiuose 2:1 įveikėme Belgrado "Partizan", po 11 turų esame surinkę 17 taškų ir užimame 7 vietą. Džiugu, kad ir aš turiu galimybę prisidėti prie komandos sėkmingo žaidimo. Šį sezoną sužaidžiau 10 iš 11 rungtynių Serbijos čempionate. Tiesa, paskutiniu metu rungtyniauju dešinio gynėjo pozicijoje, tačiau man svarbiausia – žaisti, o kur, ne taip jau ir svarbu.

– Beveik visą savo karjerą žaidei saugu. Kas lėmė sprendimą persikelti į gynybą?

– Aš ir į "Voždovac" atvykau kaip krašto saugas, ir pirmas rungtynes startinėje sudėtyje žaidžiau būtent toje pozicijoje. Tačiau prasidėjus sezonui pamačiau, kad krašto saugų grandyje konkurencija yra milžiniška – turėjome tris aukšto lygio saugus, o vėliau pasipildėme dar vienu pajėgiu žaidėju. Supratau, kad man šioje pozicijoje bus labai sunku žaisti pagrindinėje sudėtyje. Bet taip jau sutapo, kad pirmose čempionato rungtynėse traumą patyrė dešinysis gynėjas, o jį pakeitęs jaunas futbolininkas sužaidė neužtikrintai. Kai treneris paklausė, ar galėčiau žaisti dešiniuoju gynėju, atsakiau, kad esu jau žaidęs toje pozicijoje, turiu patirties, tad galiu pamėginti. Pirmas blynas neprisvilo, sužaidžiau keletą gerų rungtynių, o ir komandai neblogai sekėsi, tad treneriai mane ir paliko dešiniojo gynėjo pozicijoje. Nors man dar trūksta tam tikrų žaidimo gynyboje įgūdžių, aš sparčiai tobulėju, jaučiuosi vis užtikrinčiau.

Nors mums ir nepavyko laimėti, kovėmės iš visų jėgų, ir tikiuosi, kad nenuvylėme Lietuvos rinktinės gerbėjų.

– Po sėkmingo pirmo sezono Serbijoje išvykai į Lenkiją, bet Balstogės "Jagiellonia" gretose per metus sužaidei tik dvejas oficialias rungtynes. Kodėl nepavyko įsitvirtinti Fiodoro Černycho ir Arvydo Novikovo klube?

– Kai jie mane pernai perpirko iš "Žalgirio", tikriausiai ir tikėjosi, kad būsiu antras F.Černychas. Jiems reikėjo žaidėjo, kuris iš karto galėtų prisidėti prie komandos rezultatų, o man reikėjo daugiau laiko, kad apsiprasčiau naujame klube, naujoje lygoje. Vis dėlto tuo metu galimybė iš Serbijos persikelti į Lenkiją man atrodė kaip labai geras sprendimas. Jei tik būčiau reguliariai žaidęs, tai tikrai būtų žingsnis į priekį, nes Lenkijos čempionato lygis yra kiek aukštesnis nei Serbijos. Ten ir futbolo infrastruktūra kokybiškesnė, ir susidomėjimas futbolu kiek didesnis. Viskas buvo gerai, bet trūko esminio akcento – futbolo.

Pirmą pusmetį komandoje buvo didelė konkurencija, daug gerų žaidėjų. Tad laukiau savo šanso ir tikėjausi, kad pavyks atsigriebti pavasarį. Deja, gruodį treniruotėje patyriau čiurnos traumą, trūko raiščiai, tad visą žiemos pertrauką skyriau gydymui ir reabilitacijai. Sezonui ruošiausi kartu su komanda, žaidžiau keliose draugiškose rungtynėse, bet galiausiai treneris man pasakė, kad nemato manęs savo planuose. Man tai buvo netikėta. Jokių variantų kitai karjeros stotelei tuo metu neturėjau, perėjimų langai beveik visur jau buvo užsidarę, o išeiti nuomos pagrindais į bet kokią komandą po pusmetį trukusios priverstinės pauzės irgi nenorėjau. Nusprendžiau likti Balstogėje, treniravausi, laukiau savo šanso ir galvojau, kad jei nieks nesikeis, tada vasarą ieškosiu naujos komandos. Taip ir nutiko. Gaila, kad taip ir negavau progos. Žiemą trejose kontrolinėse rungtynėse sužaidžiau po kėlinį, bet to tikrai neužteko. Manau, kad jie patys manimi iki galo nepatikėjo.

– Koks yra antrasis legionieriaus karjeros etapas Serbijoje? Kaip tave priėmė nauji komandos draugai?

– Kai atvažiavau pirmą kartą, man buvo 19 metų, ir tai buvo mano pirmas išvykimas iš Vilniaus ir "Žalgirio". Viskas buvo nauja. Buvo keista matyti, kaip dirba kita komanda, treneriai, administracija, nes iki tol buvau matęs tik "Žalgirio" virtuvę. O dabar jau esu vyresnis, turiu daugiau patirties, žinau, kas manęs laukia, koks žaidimas propaguojamas Serbijoje, kurios komandos stipresnės, o kurios – silpnesnės. Ir ta legionieriaus duona jau šiek tiek kitokia. Tai mano trečias sezonas užsienyje, žinau, ką reikia daryti, kaip ruoštis, kaip ilsėtis. O kadangi jau esu žaidęs Serbijoje, čia jau esu kaip savas, nes ir serbiškai suprantu, ir šį tą pasakyti galiu. Be to, beveik visi žaidėjai ir treneriai kalba angliškai, tad nekyla jokių problemų dėl komunikacijos, supratimo. Esu labai patenkintas ir komandos komplektavimu, nes prieš sezoną buvo daug jaunų, nepatyrusių futbolininkų,o jau sezonui prasidėjus pasipildėme pajėgiais, aukšto lygio žaidėjais. Manau, kad dabar turime komandą, kuri yra pasirengusi kovoti dėl patekimo į pirmą čempionato penketą. O tai man irgi labai svarbu.

– Ar tikėjaisi sulaukti dar vieno kvietimo į Lietuvos rinktinę?

– Galvojau, kad jei mane kvietė, kai žaidžiau "Zemun" komandoje, turėčiau sulaukti kvietimo ir žaisdamas "Voždovac" ekipoje, nes Serbijoje futbolo lygis tikrai gan aukštas. Bet vis tiek tas kvietimas buvo labai malonus. Šiais metais mačiau visas Lietuvos rinktinės rungtynes, o dabar ir pats turėjau galimybę susipažinti su nauju trenerių štabu, komandos draugais. Džiaugiuosi, kad treneriai man suteikė progą išmėginti jėgas ir oficialiose rungtynėse. Nors mums ir nepavyko laimėti, mes kovėmės iš visų jėgų, ir tikiuosi, kad nenuvylėme Lietuvos rinktinės gerbėjų.