"Gimtadienis kaip gimtadienis, sulaukiau daugybės sveikinimų, žinučių, skambučių. O sausio 26-ąją sūnus dovanojo man anūkėlę. Jausmas nerealus. Vaikų ir anūkų gimimai yra patys svarbiausi ir džiugiausi momentai gyvenime, tai yra tikra Dievo dovana. Nekantriai laukiu, kada galėsiu aplankyti juos ir išvysti tą stebuklą savo akimis. Taip pat esu laimingas, kad šiuo džiaugsmu galiu pasidalinti ir su savo mama. Vasario 8 d. švęsime jos 95-metį. Tad dabar pas mus giminėje bus trijų kartų Vandeniai", – "Vilniaus dienai" sakė linksmai nusiteikęs A.Narbekovas.

Tačiau prakalbus apie futbolą džiaugsmas ir smagumas greitai išgaruoja. Prieš penkerius metus įsteigęs savo vardo futbolo akademiją A.Narbekovas Vilniuje pradėjo ugdyti naują jaunųjų futbolininkų kartą. Per tą laiką olimpinis čempionas įsitikino, kad, nepaisant prastų Lietuvos nacionalinės rinktinės rezultatų, norinčiųjų lankyti treniruotes netrūksta, o tarp jauniausio amžiaus vaikų yra daug gabių ir perspektyvių futbolininkų. Anot A.Narbekovo, reikia tik kantriai ir nuosekliai dirbti. Deja, Vilniuje sąlygos rengti futbolo treniruotes yra labai sudėtingos.

"Pradžia buvo labai sunki. Nekalbu apie didelę konkurenciją ar sunkumus dirbant su pirmus žingsnius futbole žengiančiais pypliais. Tiesiog Vilniuje sąlygos treniruoti futbolininkus buvo ir yra labai sudėtingos. Kai įsteigiau futbolo mokyklą, mieste buvo tik vienas dengtas futbolo maniežas, kuriame žiemomis bandė sutilpti visos miesto futbolo mokyklos. Tik praėjusių metų rudenį mieste pagaliau atsirado du nauji pripučiami futbolo maniežai Karoliniškėse ir Pilaitėje. Bet ir vėl pamatėme, kaip miesto vadovai nevertina futbolo. Savivaldybės iniciatyva Pilaitėje pastatytas maniežas nuo spalio stovi tuščias, niekas negali juo naudotis dėl kažkokių neužbaigtų "popierinių" darbų. O privačiomis Baltijos futbolo akademijos investicijomis atsiradęs maniežas prie "Ryto" progimnazijos veikia jau kelis mėnesius. Tai šiek tiek palengvino mūsų gyvenimą, nes šią žiemą jau galime treniruotis ne tik "Sportimoje", bet ir BFA arenoje. Bet to tikrai nepakanka. Vaikai auga, jų treniruotėms reikia didesnės erdvės. Visame mieste yra vos kelios standartinių matmenų futbolo aikštės, bet ir jas pasidalinusios didesnės futbolo mokyklos, o mažiukams lieka tik trupiniai. Savivaldybė skambiai trimituoja apie nacionalinį stadioną. Kaip futbolininkui, man labai norisi, kad mieste būtų 15–20 tūkst. vietų futbolo stadionas. Bet kaip vaikų treneriui, man daug svarbiau, kad kiekviename miesto rajone būtų bent kelios atviros futbolo aikštės ir maniežai", – konstatavo A.Narbekovas.

Viltys: olimpinis čempionas A.Narbekovas jau penkerius metus ugdo naują futbolininkų kartą.

– Jau penkerius metus dirbate su vaikais. Kokie jūsų pastebėjimai, ko labiausiai trūksta vaikų futbolui?

– Visų pirma, noriu paneigti mitą, kad lietuviai yra nesportiški ar negabūs futbolui. Prieš kelis dešimtmečius Lietuvoje buvo ne tik aukšto lygio krepšinis, bet ir pajėgūs rankinio, tinklinio bei futbolo klubai, o kiekvienoje sporto šakoje turėjome puikių sportininkų, asmenybių. Kas nutiko, kad dabar tų išskirtinių futbolininkų ar rankininkų nebeliko? Įdomiausia, kad jie niekur nedingo. Net ir mano futbolo akademijoje tarp 2008 m. gimusių ir jaunesnių vaikų yra tikrų futbolo perliukų, kurie niekuo nenusileidžia bendraamžiams iš Vakarų Europos. Bet juos reikia šlifuoti, ugdyti, kad po kelerių metų jie būtų pajėgūs įsilieti į vyrų futbolą. O pas mus tam sąlygų nėra. Čia aš turiu omenyje visą Lietuvos futbolą.

Mano laikais Lietuvoje buvo keli futbolo centrai, kuriuose treniravosi geriausi jaunieji futbolininkai. Aš pradėjau lankyti futbolo treniruotes Gargžduose, o nuo 12 metų sportavau Panevėžio sporto internate. Geriausiais metais Vilniaus "Žalgirio" meistrų komandoje žaidė dauguma Panevėžio internato auklėtinių, taip pat Kauno ir Vilniaus futbolo centruose išugdyti futbolininkai. Kai buvo sugriauta centralizuota futbolininkų rengimo sistema, neliko jokių alternatyvų. Tiesa, buvo bandymas kažką panašaus kurti Kaune Nacionalinės futbolo akademijos pagrindu. Bet pernai ir ši akademija buvo išardyta. Tad mes ir toliau dirbame kas sau.

– Bet uždarius Nacionalinę futbolo akademiją už jos išlaikymui skirtas lėšas buvo įsigyta Briuselio "Anderlecht" klubo vaikų ir jaunimo treniruočių programa. Tikimasi, kad per trejus metus ji padės Lietuvos futbolui išlipti iš duobės.

– Aš nesu toks tikras. "Anderlecht" klube vyksta didelė jaunųjų futbolininkų atranka, ten treniruotes lanko tik patys geriausi ir talentingiausi vaikai, jiems sudarytos idealios sąlygos sportuoti. Lietuvoje faktiškai nėra jokios atrankos, priimami visi, nes tik turėdamos didelį būrį auklėtinių akademijos ir mokyklos gali išgyventi. Pradiniame etape masiškumas yra sveikintinas. Tačiau norėdami išauginti aukšto lygio futbolininkus, tam tikrame amžiuje turime sudaryti jiems sąlygas treniruotis bent du kartus per dieną ir varžytis su pajėgiais priešininkais. Pas mus visi vaikai treniruojasi penkis kartus per savaitę, tad jie neturi jokių šansų konkuruoti su dvigubai daugiau dirbančiais bendraamžiais elitinėse užsienio šalių futbolo akademijose. Tam reikia specialių futbolo centrų, kuriuose gabiausi vaikai galėtų derinti sportą ir mokslą.

Šiuo metu mūsų futbole nėra kokybiškos medžiagos, iš kurios būtų galima lipdyti kokybišką rinktinę.

Dabar Lietuvoje galvojama, kad "Anderlecht" treniruočių programa išspręs visas mūsų bėdas. Taip tikrai nebus. Juo labiau kad su šia programa dirba tik kelios dešimtys didžiausių Lietuvos futbolo mokyklų ir akademijų. A.Narbekovo futbolo akademija šiai programai pasirodė per maža. Man apskritai nelabai suprantamas toks skirstymas. Jei siekiame kelti bendrą Lietuvos futbolo lygį, tokia programa turėtų būti prieinama visoms pagal ją dirbti norinčioms mokykloms. O dabar kuriamas savotiškas privilegijuotųjų sluoksnis. Pagaliau, kodėl visi turi dirbti tik pagal vieną programą? Pasaulyje tų programų ir metodikų yra daugybė, bet esmė yra talentingų futbolininkų atranka ir nuoseklus darbas su jais.

– Futbolo talentų stoka geriausiai matoma Lietuvos nacionalinėje ir jaunimo rinktinėse. Jums ir pačiam teko treniruoti šias rinktines. Ar pastebite kokių nors teigiamų poslinkių?

– Kokie gali būti teigiami poslinkiai, kai Lietuvos rinktinė atrankos į Europos futbolo čempionatą varžybose per 8 rungtynes surenka tik 1 tašką? Prieš ketverius metus Igorio Pankratjevo treniruojama rinktinė atrankos varžybose surinko 10 taškų, po to su Edgaru Jankausku priešakyje buvo tik 6 taškai. Ir tada rinktinės žaidimas nedžiugino, bet dabar vaizdas aikštėje buvo absoliučiai beviltiškas. Aišku, galima sakyti, kad nepasisekė su varžovais – Portugalija, Ukraina ir Serbija šiandien visais atžvilgiais pranašesnės. Bet tai vis tiek nepateisina to Lietuvos rinktinės beviltiškumo. Ir artimiausiu metu nieko gero nesitikiu.

– Kodėl?

– Šiuo metu mūsų futbole nėra kokybiškos medžiagos, iš kurios būtų galima lipdyti kokybišką rinktinę. Su visa pagarba vyresniems žaidėjams, bet jie nei savo, nei rinktinės lygio jau nepakels. Vienintelė išeitis – įtraukti į rinktinę kuo daugiau jaunimo. Jie gali ir turi tobulėti, o geriausia terpė tobulėti – žaidimas su pajėgiais varžovais. Tuos jaunuolius buvo galima apšaudyti jau pernai, nes vis tiek šansų siekti kokių nors vietų ar rezultatų toje atrankos grupėje mes neturėjome. Tačiau per visą atrankos ciklą rinktinėje šansą gavo tik 20-metis Paulius Golubickas ir 22-ejų Justas Lasickas. O paskutinėse draugiškose rungtynėse išvydome ir 19-metį Beną Šatkų. Man tai visiškai nesuprantama. Vyresni futbolininkai netrukus vis tiek pasitrauks iš rinktinės, o mes ir toliau skėsčiosime rankomis kalbėdami, kad nebėra Lietuvoje jaunų futbolininkų.

– Tai gal tų jaunų futbolo talentų iš tikrųjų nėra?

– Bet jų ir nebus, jei neleisime jiems žaisti. Kalbu ne tik apie rinktinę, bet ir apie mūsų klubinį futbolą. A lygoje jaunus futbolininkus galima suskaičiuoti ant pirštų. Suprantu, kad dėl aukščiausių vietų ir UEFA pinigų kovojantys klubai nėra suinteresuoti įtraukti jaunimą, nes dėl to kyla grėsmė jų rezultatams. Bet manau, kad A lygos rungtynėse visos komandos turėtų privalomu būdu aikštėje naudoti bent du jaunus Lietuvos futbolininkus. Tik taip galėtume tikėtis ištrūkti iš to užburto rato.