„Atlanto“ komandos naujokui Andrejui Paniukovui pakako vos vienerių rungtynių, kad apie jį kalbėtų Lietuvos ir Rusijos, kurioje buvo primirštas, futbolo mėgėjai ir specialistai.

Susitikime su „Trakų“ vienuolike 20-metis rusas buvęs taiklus net keturis kartus, padėjo uostamiesčio reprezentacinei ekipai pasiekti triuškinamą pergalę 5:1.

Karčių žodžių kruša

– Tikriausiai apie geresnį debiutą negalėjai svajoti?

– Tikrai – labai geras debiutas. Esu itin patenkintas. Jei būčiau įmušęs penktąjį įvartį, tikriausiai būčiau šokęs aikštėje. Lauksiu kitų varžybų, žiūrėsiu, kaip jose seksis. Įvarčiai labai pakėlė nuotaiką ir suteikė stimulą bei pasitikėjimą savimi. Būsimi varžovai, žinodami „Atlanto“ rezultatą, žinos, kad ir jiems nebus lengva. Jei atvirai, apie 15-ąją min. norėjau prašyti, kad pakeistų, ne išvakarėse per treniruotę ėmė skaudėti blauzda. Laimė, vėliau įšilau, ir viskas buvo gerai.

– Tačiau po rungtynių su „Trakais“ galėjo būti ir kitokia nuotaika, nes susitikimo pradžia vertė nerimauti „Atlanto“ gerbėjus.

– Pripažinsiu, mums buvo sunki pradžia, galėjome praleisti tris įvarčius. Niekaip nesugebėjome susikaupti. Po pirmojo kėlinio drabužinėje vyriausiasis treneris Konstantinas Sarsanija labai barė – net sienos drebėjo. Jis buvo labai piktas – nėra tekę tokio matyti. Moralas pasiekė mus. Antrąjį kėlinį pradėjome kitaip mąstyti aikštėje. Žaidimas jau tekėjo mūsų vaga. Ir nebuvo problemų aikštėje.

– Net nereikia abejoti, kad toliau tau varžovai skirs didelį dėmesį.

– Be abejo. Jei man bus skirtas didesnis dėmesys, kiti žaidėjai gaus daugiau laisvės.

– Ar komandoje pradėjote suprasti vienas kitą?

– Pradedame. Kai patyręs Andrius Bartkus turi kamuolį, jau žvalgosi, kaip perduoti jį man. Pavyzdžiui, treniruočių stovyklose Kipre tarp manęs ir Deivydo Norvilo nebuvo savitarpio supratimo, o dabar situacija gera. Mano rezultatyvumas priklauso nuo jų ir kitų komandos draugų. Jei nebūčiau laiku gavęs kamuolio, nebūčiau įmušęs keturių įvarčių.

– Ar yra pasisekę anksčiau įmušti tiek įvarčių per vienerias rungtynes?

– Kartą, kai žaidžiau Rusijos jaunimo rinktinėje.

Pildosi tėvo svajonė

– Trumpai papasakok apie save.

– Gimiau Maskvoje, Rusijos sostinės pakraštyje, 1994 metų rugsėjo 25 dieną.

– Turi brolių, seserų?

– Vienas šeimoje. Gal todėl, kad gyvenome kukliai ir antram vaikui nebūtų užtekę lėšų. Tėvas dirba suvirintoju, mama – buhaltere.

– Kodėl pasirinkai futbolą?

– Kad aš būčiau futbolininku – tėvo svajonė. Jis visą laiką serga už CSKA komandą, tačiau tais metais šiame klube nerinko vaikų, todėl nuvedė į „Spartako“ treniruotes.

– Kiek tuo metu tau buvo metų?

– Šešeri. Laikraštyje buvo skelbimas, kad „Spartakas“ renka vaikų grupę, tai tėvas mane ir nuvedė.

– Sunkiai suvokiama, kad CSKA gerbėjas vestų savo atžalą į varžovų stovyklą.

– Tėvas nėra aršus aistruolis. Už CSKA futbolininkus jis pradėjo sirgti tarnaudamas kariuomenėje.

– Kaip toliau klostėsi tavo kelias?

– Trejus metus treniravausi „Spartake“, po to perėjau į „Lokomotyvą“. Buvo laikas, kai nebenorėjau žaisti futbolo. Vėliau rungtyniavau Maskvos „Maskvoje“, „Dinamo“.

– Šiandien priklausai pastarajam klubui. Kaip patekai į jį?

– Ne taip seniai buvo „Maskvos“ komanda. Jai gerai sekėsi – žaidė net Europos lygos turnyre. Kai vieną dieną finansavimas nutrūko – klubas subyrėjo. Prieš taip atsitinkant „Maskva“ žaidė su „Dinamo“. Po šių rungtynių futbolo specialistai ir pakvietė į šią vienuolikę. „Dinamo“ klubas pasiūlė kontraktą. Iš pradžių patekau į dublerių ekipą. Po to į pagrindinę komandą.

– Minėjai, kad norėjai kabinti batelius ant vinies. Kodėl?

– Tokia mintis buvo kilusi žaidžiant Maskvos jaunučių antroje lygoje tarp tragiškų komandų. Tačiau, kai per 15 rungtynių įmušiau apie 35 įvarčius, ir iš ten pakvietė į „Maskvą“. Tuomet kvaila mintis buvo išvyta iš galvos.

– Kiek rungtynių sužaidei Rusijos aukščiausiojoje lygoje?

– Neskaičiavau. Daug kartų aikštėje pasirodydavau pakeisdamas kurį nors komandos draugą. Iš viso gal rungtyniavau apie 400 minučių. Pasisekė įmušti įvartį.

Į Klaipėdą pakvietė K.Sarsanija

– Kaip atsidūrei Klaipėdoje?

– „Dinamo“ klube mano kontraktas baigsis po pusmečio. „Atlanto“ vyriausiasis treneris Konstantinas Sarsanija patarė man atvykti į Klaipėdą. Mat žaisdamas Lietuvoje neprarasiu sportinės formos, kuri man padėtų ateityje sudaryti geresnes sutartis su kitais klubais.

– Po rezultatyvių rungtynių Klaipėdoje, ar jauti susidomėjimą tavimi iš Rusijos?

– Labai. Skambina, prašo interviu. Stipriai priminiau apie save.

– Kai pakvietė į „Atlantą“, labai nustebai?

– Ne. Apie tai, kad pakvies, žinojau dar iki naujųjų metų pradžios. K.Sarsanija dar lapkričio mėnesį kalbėjo apie kelionę į Lietuvą. Jis stebi mano karjerą, todėl logiška, kad žaidžiu pas jus. Abu mes esame suinteresuoti, kad aš gerai žaisčiau. Tiesa, turėjau kvietimų į kitus Rusijos klubus. Kam blaškytis, kai Klaipėdoje – gerai žinomas treneris. Lietuvoje esu garantuotas, kad gausiu daug žaisti. Apie „Atlantą“ išgirdau prieš dvejus metus, kai į Klaipėdą atvyko K.Sarsanija. Su tėvu net žiūrėdavome per internetą kai kurias klaipėdiečių varžybas.

Lietuvos futbolas – gero lygio

– Koks Lietuvos futbolo lygis?

Geriausios penkios Lietuvos komandos galėtų kaip lygios su lygiomis konkuruoti su Rusijos aukščiausiosios lygos vidutiniokais ir gal net aukščiau esančiomis komandomis. Skambino iš „Sovetskij sport“ laikraščio. Aš peržiūrėjau, kaip pirmame ture žaidė Lietuvos komandos. Mano nuomonė nepasikeitė – išliko tokios pat. Pavyzdžiui, „Žalgiris“ Kipre sužaidė su Jekaterinburgo „Ural“ komanda lygiosiomis 2:2. O ji – Rusijos pirmenybių vidutiniokė. Nesakau, kad lietuviai prilygsta CSKA, „Lokomotyvui“ ar „Spartakui“, tačiau su kitais klubais gali kovoti.

Aišku, žemiau esančios Lietuvos ekipos yra silpnokos.

– Ar apsipratai komandoje?

– Taip. Vaikinai – paprasti, normalūs. Nuo pirmųjų treniruočių pamačiau, kad šauni komanda, nebuvo jokių sunkumų adaptuotis.

– Ar spėjai apžiūrėti Klaipėdą, ar spėjai pabūti prie jūros?

– Labai gražus miestas. Mano draugė labai nori pamatyti Klaipėdą. Ji tai galės padaryti kovo 19-ąją, kad atvyks pas mane. Specialios išvykos prie jūros net nereikėjo organizuoti – Baltijos pakrantėje klubas rengė treniruotes.

– Kaip įsikūrei mūsų mieste?

– Gerai. Klubas nuomoja butą man ir Edgarui Žarskiui.

– Tai su juo geriausiai sutariate iš komandos. O gal dar su kuo?

– Su visais žaidėjais vienodai.