Sausį buvo paleistas Ukrainos krepšinio klubas "BC Doneck", kuriame dirbo Lietuvos treneriai. Dabar ši istorija tapo įdomi dėl to, kad galima įžvelgti paralelių su Kauno "Žalgiriu": abiejuose klubuose buvo juntamas savininkų noras viską kontroliuoti.

Košmaru virtę metai

Rudenį darbą Ukrainos superlygos klube "BC Doneck" pradėjo trys lietuviai: vyriausiasis treneris Ramūnas Butautas, fizinio rengimo treneris Virginijus Mikalauskas ir gynėjas Andrius Mažutis.

Dabar nebėra Donecke nei lietuvių, nei komandos. Sausį netikėtai klubui baigus savo gyvavimą, iki paskutinės dienos jame dirbęs V.Mikalauskas iki šiol nesupranta, kas paskatino klubo prezidentą Sergejų Dedečką taip pasielgti.

"Man pastarieji metai buvo ne blogi, o labai blogi, – atvirai kalbėjo buvęs vienas Lietuvos rinktinės trenerių. – Bankrutavo Rygos ASK, nepasisekė Europos čempionate Lenkijoje, o galiausiai buvo paleistas Donecko klubas. Kažkoks košmaras. Dabar galiu tik laukti kito sezono ir vadovautis posakiu – pergalės parodo, ką žmogus sugeba, o pralaimėjimai, ko jis yra vertas."

Iš pradžių nenorėjęs pasakoti apie savo išgyvenimus, V.Mikalauskas apsigalvojo, kai darbo dar kartą neteko jo ilgametis bendražygis R.Butautas.

Kišosi į trenerių darbą

35-erių S.Dedečka netikėjo savo komanda, menkino jos galimybes ir, svarbiausia, kišosi į trenerių darbą (kažkur tai jau girdėta, tiesa?). Viskas baigėsi tuo, kad komandos nebeliko.

"Iš pradžių nejautėme jokios grėsmės. Tik buvo keista, kad klubo prezidentas labai kišosi į trenerių darbą. Žaidėjus jis keisdavo praktiškai nesitardamas su treneriais, o keisčiausia tai, kad jis kišdavosi į treniruočių procesą, nurodydavo, reikia ar nereikia surengti treniruotę", – V.Mikalauskas prisiminė keistus darbo mėnesius Ukrainoje.

Kai tik jis padėjo parašą ant sutarties su Donecko klubu, tą pačią dieną sulaukė daugybės S.Dedečkos skambučių. Šis klausinėjo įvairių smulkmenų, kuriomis klubo prezidentas neturėtų sau kvaršinti galvos. Jau tada V.Mikalauskui buvo keista, bet ramino save, kad žmogus taip domisi iš smalsumo.

Pirmoji rimtesnė santykių krizė ištiko treniruočių stovykloje Italijoje, aukštikalnėse. "Turėjau išklausyti 15 minučių moralą telefonu. Jis man liepė nutraukti krepšinio treniruotes ir daryti tik fizinio pasirengimo pratybas. Bandžiau sakyti, kad prezidentui nereikia jaudintis, nes mes išmanome savo darbą ir žinome, kaip sportuoti aukštikalnėse, kas atsitiks po to ir nereikia, kad komanda rugsėjo pabaigoje įgytų geriausią sportinę formą. Mano paaiškinimai jį truputį apramino. Tačiau spaudimą, savivalę ir toliau jautėme. Ne tik mes, treneriai, bet ir žaidėjai. Dėl tos įtampos žaidėjų psichologinė būsena buvo išbalansuota."

Netikėjo savo komanda

R.Butauto sulipdytai komandai iš pradžių viskas neblogai klostėsi. Nors dar nepradėjus žaisti ULEB taurės turnyro atrankos rungtynių su ispanų Bilbao komanda S.Dedečka nuolat visiems kalė į galvas, kad "mes pralaimėsime ne mažiau kaip 30 taškų". Treneriai sakydavo: "Prezidente, palaukite, rungtynės dar nesužaistos ir mes darysime viską, kad taip neįvyktų."

"Bet kai namie laimėjome 8 taškais, jis buvo nepatenkintas, kad mažai laimėjome. Tokia jo nuotaikų kaita komandai nepadėdavo. Žaidėjai buvo įsitempę", – pasakojo V.Mikalauskas.

Kai atsakomosiose rungtynėse "BC Doneck" pralaimėjo 11 taškų ir nepateko į pagrindinį turnyrą, prasidėjo dar keistesni dalykai. S.Dedečka nuolat reikšdavo pretenzijas, kad jam nepatinka tai vienas žaidėjas, tai kitas.

R.Butautas pasitraukė iš komandos gruodžio 20 d. Vadovaudamas "BC Doneck" jis buvo pralaimėjęs tik trejas rungtynes trijose skirtingose lygose.

FIBA-Europos "Iššūkio" taurės turnyre "BC Doneck" pralaimėjus Krasnojarsko "Jenisej" komandai, su prezidentu nebuvo įmanoma susisiekti, jis visai užsisklendė. O sausio 13 d., parskridus iš Rumunijos, vienas vadybininkas oro uoste pranešė prezidento sprendimą, kad komanda yra paleidžiama.

Buvo parašytas raštas ir Ukrainos superlygai, kad "BC Doneck" traukiasi. Tiesa, praėjus dviem savaitėms po to, kai buvo paleista komanda, atsirado rėmėjai ir klubo vadovai pradėjo prašytis atgal į superlygą, tačiau gavo neigiamą atsakymą.

Fatališka sausio 13-oji

V.Mikalauskas nekomentavo ir R.Butauto pasitraukimo iš Donecko aplinkybių – ar jis pasitraukė dėl pralaimėjimo Lježo komandai FIBA-Europos taurės turnyre, ar dėl nuolat patiriamo spaudimo?

V.Mikalauskas tikino, kad finansinių pretenzijų klubo prezidentui neturi. Apskritai S.Dedečka buvo sukūręs idealias buities sąlygas: viename name netoli sporto salės buvo nupirkęs 15 butų, automobilius, autobusą komandai.

"Supratau, kad S.Dedečka – fanatikas. Tik jam, jaunam žmogui, galbūt trūko kantrybės, – svarstė V.Mikalauskas. – Viską turėjome kaip rimta komanda su rimtais ketinimais. Todėl niekaip nerandu atsakymo, kodėl viską nutarė užbaigti, o po dviejų savaičių persigalvojo?"

Sausio 13-oji V.Mikalauskui įsimins visam gyvenimui. Ne tik dėl 1991-ųjų įvykių Lietuvoje. Ir ne tik dėl to, kad sausio 13-ąją oro uoste išgirdo S.Dedečkos verdiktą. Tą dieną per plauką neįvyko ir tragedija ore. Vienoje kylant skrydžiui į Donecką, sugedo lėktuvo varikliai. Pilotas kažkokiu mistiniu būdu sustabdė lėktuvą. Jeigu jis būtų pakilęs į orą bent 100 m, tragedijos turbūt nebūtų pavykę išvengti.

"Po tokių nemalonių nuotykių sugrįžę išgirdome, kad komanda nebereikalinga. Atrodė, tarsi ledkalnis ant pečių būtų užkritęs", – sakė V.Mikalauskas.

Pavyzdys – Š.Kalmanovičius

V.Mikalauskas yra dirbęs ir Šabtajaus Kalmanovičiaus Maskvos srities "Spartak" komandoje, kurioje tuo metu žaidė garsiausia pasaulio krepšininkė Lisa Leslie – moterų krepšinio Michaelas Jordanas.

"Kalmanovičius sėdėdavo ant atsarginių suolo, emocingai išgyvendavo dėl komandos, norėdavo pergalių, bet niekada nesikišo į trenerių darbą, į treniruočių procesą. Jis tik rūpindavosi žaidėjų buitimi, stengdavosi parūpinti geresnį viešbutį, butą, automobilį. Jis pasitikėdavo savo samdytais treneriais ir buvo vienas iš tų, kurie labai gerai suprasdavo krepšinį", – teigė V.Mikalauskas.

Tuo tarpu S.Dedečka leisdavo sau paaiškinti treneriui, kad jis vieną dieną per daug kažko padarė, kitą dieną – per mažai, kad treneris apskritai nieko nesupranta. Jis kontroliavo visus ir visada.

Pasiteiravus, ar mato sąsajų su "Žalgiriu", V.Mikalauskas atsakė: "Nenoriu lyginti ir ieškoti sąsajų. Žinau viena – perdėtas, liguistas kišimasis neduoda rezultatų. Niekada nesuprasiu, kai klubo prezidentas ar koks kitas vadovas kišis į tiesioginį trenerių darbą."