Tyliai į Europos lengvosios atletikos čempionatą išvykusi maratono bėgikė Živilė Balčiūnaitė iš jo grįžo su trenksmu – su iškovotu aukso medaliu.

Į lyderes – pusiaukelėje

31-erių Lietuvos lengvaatletė Živilė Balčiūnaitė, Europos čempionate Barselonoje pirmoji kirtusi finišo liniją, ramiai pasižiūrėjo į chronometrą, gurkštelėjo vandens ir lengva ristele, tarsi būtų bėgusi ne 42, o tik 2 km, nubėgo iki trenerio Romo Sausaičio. Regis, tik atsidūrusi ilgamečio trenerio glėbyje Živilė pagaliau pajuto tikrąjį džiaugsmą, pirmą kartą Lietuvos istorijoje laimėjusi Europos čempionės medalį maratono bėgime.

Į lyderių trejetą Ž.Balčiūnaitė išsiveržė maratonininkėms nubėgus 20 km, o pirmauti pradėjo bėgikėms įveikus 30 km.

Ž.Balčiūnaitė 42 km 195 m nubėgo per 2 val. 31 min. 14 sek. Antrąją vietą užėmė rusė Nailija Julamanova – 2 val. 32 min. 15 sek., trečioji finišavo italė Anna Incerti – 2 val. 32 min. 48 sek.

15-ąją vietą užėmė kita Lietuvos lengvaatletė Rasa Drazdauskaitė – 2 val. 38 sek. 55 sek., 34-oji finšavo Renalda Kergytė – 2 val. 55 min. 12 sek. Iš 43 startavusiųjų maratonininkių distancijos nebaigė septynios.

Ž.Balčiūnaitei Europos čempionato aukso medalis buvo įteiktas Barselonos olimpiniame stadione, kuriame 1992 m. pirmąjį olimpinį aukso apdovanojimą nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai dovanojo Romas Ubartas.

Pavyko trečiasis bandymas

Vakar vėlai vakare disko metimo sektoriuje varžėsi Virgilijus Alekna. Europos čempiono titulą ginantis lietuvis atrankos varžybų A grupėje trečiuoju bandymu įrankį numetė 63 m 93 cm ir įvykdė kvalifikacinį finalo normatyvą (63 m 50 cm).

Kvalifikacijos varžybų pradžia V.Alekną vertė jaudintis. Pirmuoju mėginimu jis diską numetė 61 m 8 cm, o antrasis bandymas nebuvo įskaitytas. Tad trečiasis - paskutinis – bandymas buvo lemiamas.

Tarp visų 32 atrankos varžybų dalyvių V.Alekna užėmė šeštąją vietą. Atrankos varžybų B grupėje startavęs dar vienas mūsų šalies atstovas – Aleksas Abromavičius pirmuoju bandymu diską numetė 58 m 5 cm ir galutinėje įskaitoje užėmė 29-ąją vietą. Antrasis ir trečiasis lietuvio mėginimai nebuvo įskaityti. Į finalą pateko 12 sportininkų.

Asmeninis ėjiko rekordas

Europos čempionato moterų estafetės 4 po 100 m atrankos varžybose Lietuvos komanda: Silva Pesackaitė, Edita Kavaliauskienė, Sonata Tamošaitytė ir Lina Grinčikaitė – užėmė 11-ąją vietą tarp 18 ekipų. Mūsų šalies sprinterės pirmajame atrankos bėgime finišavo penktos (44,13 sek. – geriausias sezono rezultatas) ir nepateko į finalą, kuriame vakar bėgo aštuonios komandos.

50 km sportinio ėjimo varžybose Tadas Šuškevičius užėmė devintąją vietą. Tai aukščiausia Lietuvos ėjikų vyrų vieta Europos čepionatuose.

Asmeninį rekordą pasiekęs T.Šuškevičius nuo nugalėtojo titulą apgynusio prancūzo Yohanno Dinizo (3 val. 40 min. 37 sek.) atsiliko 11 min. 54 sek. Lietuvis taip pat įvykdė 2011 m. pasaulio čempionato A lygio normatyvą.

Europos čempionato moterų šuolių į aukštį atrankos varžybose Airinė Palšytė užėmė 18-ąją vietą. Jai nepavyko įveikti kvalfikacijos normatyvo – 1 m 92 cm. Pasaulio jaunimo (iki 20 metų) vicečempionė pirmuoju šuoliu įveikė 1 m 78 cm aukštį, trečiuoju – 1 m 83 cm, antruoju – 1 m 87 cm ir trečiuoju – 1 m 90 cm.

Ž.Balčiūnaitė: kiekgi dar buvo galima laukti pergalės?

– Živile, treneris vis kartodavo, kad tu gali tai padaryti, – po pergalės Ž.Balčiūnaitę pakalbino portalo lengvoji.lt žurnalistas.

– Ir įkalė tai į galvą (juokiasi).

– Iš pradžių bėgai labai atsargiai. Kada viskas pasikeitė?

– Kai treneris pasakė: "Greitėk!" Mes abu žinome, ką tai reiškia.

– Sako, kad maratonas prasideda nuo 30-ojo km ir sunkiausi būna paskutiniai keli kilometrai. Ar nebuvo baisu, kad neišlaikysi?

– Aš visą laiką kontroliavau tempą. Man tai svarbiausia. Mačiau, kur varžovės, ir man nebuvo reikalo ardytis. Svarbiausia buvo laimėti. Trasa buvo ideali, posūkių beveik nebuvo, man tinka ir karštas oras. Varžovės posūkiuose bėgo tolygiai, nesistumdė. Man tiko viskas. Ir kai treneris pasakė: "Greitėk!", aš perėjau į savo tempą. Bet po to nebuvo reikalo draskytis, tad pasilikau jėgų pabaigai, jeigu būtų pavojingai priartėjusios varžovės.

– Kaip švęsi pergalę?

– Nežinau, ar švęsiu. Man didžiausias džiaugsmas, kad pagaliau išpildžiau trenerio savjonę, nes kiekgi jis galėjo laukti mano pergalės? Vis nuvildavau jį, ketverius metus nieko nepadariau. Treneris tapo, o aš – jo paveikslas. Aš tik atspindžiu jo darbą. Jis vykdė mano visas užgaidas: mėgavausi įvairiausiomis procedūromis, valgiau tai, ką norėjau, šokinėjo apie mane. Privalėjau išpildyti jo svajonę.

– Ar ši pergalė gali tapti tramplinu į dar didesnes pergales?

– Taip. Dabar jau svajoju laimėti kurį nors vieną iš penkių didžiųjų maratonų.