Daugkartinis Lietuvos čempionas, pasaulio ir Europos standartinių šokių pirmenybių bei neolimpinių sporto šakų žaidynių nugalėtojas Arūnas Bižokas su mėgėjiška karjera simboliškai atsisveikino 2008-aisiais Kauno sporto halėje, o šiemet, penktąkart tapęs jau planetos profesionalų čempionu, joje atsiėmė „Sūkurio“ klubo įsteigtą „Oskarą“.

Specialiai į 48-ąjį „Gintarinės poros“ konkursą A.Bižokas atvyko gegužės 12-ąją ekstremaliu būdu – lėktuvais iš Niujorko per Helsinkį į Vilnių, o iš sostinės į Kauną – automobiliu ir, kaip buvo žadėjęs, vakare jau sėdėjo sporto halėje.

„Esu ir liksiu sūkurietis“, – sakė A.Bižokas, kartu su buvusia partnere Edita Daniūte iš buvusių trenerių Jūratės ir Česlovo Norvaišų rankų atsiėmęs „Sūkurio“ legendoms skirtus prizus.

Nuo 2007-ųjų Arūnas šoka su Rusijos ir JAV piliete Katiuša Demidova.

– Arūnai, ar dažnai keliaujate tokiu įtemptu grafiku, kaip kad neseniai į Kauną?

– Per mėnesį – kelis kartus. Jau pripratau prie tokio gyvenimo ir darbo ritmo, tad viskas atrodo įprasta. Nejaučiu jokio streso bėgdamas iš vieno lėktuvo į kitą.

– Buvote tvirtai įsitikinęs, kad neįstrigsite oro uostuose, automobilių spūstyse ir nepavėluosite?

– Šiemet nemalonių netikėtumų kol kas pavyko išvengti, bet reikia pabelsti į medį... Praeityje teko pavėluoti, tačiau ne dėl mano ar partnerės K.Demidovos kaltės. Tąkart oro uosto tarnybos kelis kartus atidėjo mūsų reisą, tad į varžybų vietą atvykome tada, kai jos jau buvo prasidėjusios. Kaip tokiais atvejais sakoma, viskas nuplaukė...

– Šiemet su K.Demidova penktąkart tapote profesionalų pasaulio čempionais. Kuo jums ypatinga ši pergalė?

– Kiekvienas titulas mums labai svarbus, bet šis – neeilinis. Tiek metų išsilaikyti viršūnėje – didelis pasiekimas, todėl jį ypač vertiname. Be to, varžybos vyko unikalioje vietoje – Kremliaus koncertų ir pokylių salėje, pirmą kartą visi teisėjai už visus penkis šokius mums skyrė pirmąsias vietas.

– Jūs su K.Demidova atstovaujate JAV. Ko reiktų, kad reprezentuotumėte Lietuvą?

– Pasaulio šokių tarybos (WDC) taisyklėse numatyta, kad pora, nusprendusi pakeisti atstovaujamą šalį, turi praleisti vieną pasaulio čempionatą. Visose kitose varžybose mes galėtume dalyvauti, bet planetos pirmenybėse – ne.

– Ar kalbėjotės su Katiuša apie tokią galimybę?

– Taip, tačiau konkrečiai nieko nesvarstėme ir nenusprendėme. Katiuša nėra kategoriška, manau, ateityje mes grįšime prie šios temos.

– Kokia jūsų nuomonė apie dvigubą pilietybę?

– Manau, kad šią problemą derėtų spręsti lanksčiau. Daug skaičiau apie dailiojo čiuožimo poros Isabellos Tobias ir Deivido Stagniūno rūpesčius. Juk pasaulis neapsiverstų, jeigu amerikietei būtų suteikta Lietuvos pilietybė ir kitąmet ji galėtų atstovauti mūsų šaliai žiemos olimpinėse žaidynėse. JAV dviguba pilietybė – paprastas dalykas, nors, suprantama, kiekvienoje šalyje – sava specifika.

– Ar jums nesiūlė tapti JAV piliečiu?

– Kol kas ne. Aš turiu darbo šioje šalyje vizą.

– Prieš kelerius metus sportinių šokių bendruomenė vylėsi, kad bus priimta į olimpinę šeimą, tačiau lūkesčiai išblėso. Kaip manote, kodėl?

– Akivaizdu, kad sportinių šokių pripažinimas olimpine šaka – labai tolima perspektyva. Tikriausiai per artimiausią dešimtmetį neverta tikėtis gerų naujienų. Su kolegomis padiskutuojame apie tai. Vienas pagrindinių barjerų – teisėjavimo technologijos, žmogiškojo faktoriaus reikšmė ir subjektyvumas. Šią sistemą reikia tobulinti, kaip kad padarė dailiojo čiuožimo atstovai, ir nesvarbu, bus sportiniai šokiai olimpiadose ar ne. Kita vertus, ar įmanoma sukurti tobulą vertinimo sistemą, kurios niekas nesukritikuotų?

– Galbūt per tą dešimtmetį sportiniai šokiai taps mažuma, o sales okupuos šokių pramogos, šou?

– Iš tiesų tendencija pasaulyje ta, kad šokiai pirmiausiai yra pramogų, laisvalaikio, saviraiškos sritis. Taip yra ir JAV, ir Azijoje, kur pastaruoju metu – didžiulis šokių bumas. Šokančiųjų savo malonumui, bet ne rezultatams, vis daugėja.

– Kokią dalį jūsų karjeros dabar sudaro sportas?

– Ji mažesnė už pramoginę. Mes su Katiuša dažniausiai dalyvaujame parodomosiose ar šou programose. Per metus startuojame pasaulio ir keliuose atviruose čempionatuose, prestižiniuose turnyruose, iš viso – maždaug dešimt sportinių išbandymų, o šou – dešimt kartų daugiau. Be to, šokių mėgėjams rengiame seminarus, skaitome paskaitas. Daug pramoginių šokių renginių organizuojama Japonijoje, Kinijoje, Pietų Korėjoje, Malaizijoje.

– Jūsų patirtis praverstų ir Lietuvos šokėjams. Kada vėl apsilankysite tėvynėje?

– Birželio 2-ąją Vilniuje vyks jau šeštasis Vilniaus šokių festivalis, jame dalyvausiu ir aš su Katiuša. Vienas šio renginio organizatorių – Lietuvos pramoginių šokių asociacija, kurią su kolegomis įkūrėme prieš trejus metus. Mūsų asociacija yra WDC, taip pat WDC mėgėjų lygos ir Tarptautinės sportinių šokių asociacijos narė. Festivalis turėtų būti įdomus – į jį rengiasi atvykti profesionalūs šokėjai net iš Honkongo.

– Kada ir kaip pailsite nuo šokių?

– Dar nepavargau tiek, kad šokiai man keltų nuobodulį ar pradėčiau svarstyti, ko naujo imtis. Atsipūsti kartais užtenka kieto miego, netgi lėktuve. Esu iš tų žmonių, kuriems atgauti jėgas pakanka šiek tiek ramybės, geros muzikos, jaukios aplinkos. O jeigu esu svetur – bent trumpam sugrįžti į namus...

K.Demidova – apie karjerą su A.Bižoku

„Šokių pasaulis gana mažas. Negalėčiau pasakyti, kad mes abu ieškojome naujų partnerių, tačiau tikriausiai žinojome, kad pasirinkimo variantų visada yra. Viskas prasidėjo nuo elektroninio laiško, kurį gavau iš Arūno. Jis buvo labai trumpas, ko gero, trumpiausias iš visų laiškų, kuriuos esu kada nors gavusi. Jis manęs paklausė: ar tau būtų įdomu? Atsakiau taip pat lakoniškai: taip, kodėl gi ne?“

„Pradžia buvo sunki, patyrėme šoką. Išoriniai įspūdžiai neatitiko to, ką jautėme. Taip būna visada, kai po skyrybų su ilgamečiu šokių partneriu sutinki kitą. Vis dėlto susitvarkėme.“

„Iš rezultatų, kuriuos jau pasiekėme, man labiausiai įstrigo mūsų debiutas 2008-aisiais Didžiojoje Britanijoje. Tai buvo siurprizas ir mums patiems, nes konkretaus tikslo neužsibrėžėme, tenorėjome gerai pašokti. Ir ką gi? Antroji vieta! O juk nežinojome, kokios mūsų galimybės ir ar apskritai turime kokių nors šansų. Tąkart stresas buvo ypatingas. Prisimenu, laukėme rezultatų. Tos dvidešimt sekundžių – siaubingiausios mano gyvenime. Be to, teisėjai įvėlė klaidą. Kai ją ištaisė, pasakiau Arūnui: mes – antri. Jis nepatikėjo. Pakartojau: antri, o jis vėl – negali būti...“

„Visiems pasitaiko nesėkmingų dienų, tačiau mums sekasi padrąsinti, įkvėpti, motyvuoti vienas kitą. Galime valandų valandas treniruotis studijoje, jeigu to mums reikia, bet lygiai taip pat, kai reikia, sugebame numatytą darbą atlikti per dešimt minučių.“

„Mūsų bendra karjera sėkminga nuo pat pradžios, todėl galima tvirtinti, kad daug ką atliekame teisingai. Radome treniruočių, varžybų, laisvalaikio aukso viduriuką ir nėra prasmės ką nors keisti. Įsitikinome, kad visos idėjos ir projektai, kuriuos jau realizavome, buvo sklandūs, nekilo neišsprendžiamų problemų. Taip yra todėl, kad nuo pirmojo susitikimo, nuo pirmojo pokalbio laikomės tik mums abiem žinomų susitarimų.“

„Su Arūnu suprantame, kad yra daugybė šokių sričių, kuriose norėtume išmėginti savo jėgas, tačiau viskas priklauso nuo laiko. Jo reikia daug, nes dirbti bet kaip – ne mūsų stilius.“

Trofėjai

Paskutinį kartą antrąją vietą A.Bižokas ir K.Demidova užėmė 2009-ųjų gegužę, kai prestižiniame Blekpulo šokių festivalyje juos aplenkė italai Mirko Gozzoli ir Alessia Betti.

Nuo 2009 m. birželio A.Bižokas ir K.Demidova laimėjo visas profesionalų standartinių šokių varžybas, kuriose dalyvavo, tarp jų – atviruosius JAV, Azijos, Didžiosios Britanijos čempionatus, Blekpulo festivalius.

2009 m. Tokijuje (Japonija), 2010 m. Gatine (Kanada), 2011 m. Seule (Pietų Korėja), 2012 m. Blekpule (Anglija) ir 2013 m. Maskvoje (Rusijoje) A.Bižokas ir K.Demidova tapo Pasaulio šokių tarybos (WDC) profesionalų standartinių šokių čempionais.