Rugpjūčio 11 d. Bate (Didžioji Britanija) vykusiame Europos čempionato finale 35 metų sportininkė vėl buvo nepralenkiama ir ketvirtą kartą iškovojo čempionės karūną. Rugsėjo pradžioje auksinį sezoną vainikuos Budapešte vyksiantis pasaulio čempionatas. Tačiau po jo L.Asadauskaitės-Zadneprovskienės Vilniuje laukia akistata su niūria realybe.

Vos prieš metus geriausios mūsų šalies šiuolaikinės penkiakovės atstovės olimpinės perspektyvos atsidūrė žinomo Lietuvos sporto mediko Rimtauto Gudo rankose. 2018 m. liepą L.Asadauskaitei-Zadneprovskienei Kaune buvo atlikta Achilo sausgyslės operacija, turėjusi padėti išsivaduoti iš kelerius metus kamavusių kojos skausmų. Po ilgos reabilitacijos 35 metų sportininkė šių metų kovą sugrįžo į varžybas ir pirmuoju bandymu atvirajame Prancūzijos keturkovės čempionate užėmė pirmą vietą.

Netrukus paaiškėjo, kad tai nebuvo vienkartinė sėkmė. Vasarą L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė susirinko auksinį derlių šiuolaikinės penkiakovės pasaulio taurės finalinėse varžybose ir Europos čempionate. Ir padarė tai įveikdama ne tik savo varžoves, bet ir po operacijos dar ne visiškai atsigavusios kojos skausmus.

"Operuota koja kol kas yra bent 30–40 proc. silpnesnė nei buvo, ji jautriai reaguoja į didesnį krūvį. Visą sezoną ją bandžiau kiek įmanoma stiprinti, tačiau maksimaliai atstatyti buvusios jėgos man dar nepavyko. Gerai, kad iki Tokijo olimpinių žaidynių dar turiu laiko, tad galėsiu skirti dar daugiau dėmesio ir pastangų. Tokios traumos gyja dvejus metus, tad galima sakyti, kad aš dar tik įpusėjau gyti. Problemų neišvengiamai kyla tiek varžybų, tiek ir treniruočių metu, todėl kojai reikia daugiau priežiūros, išskirtinio dėmesio, medicinos procedūrų, masažų. Tad galima sakyti, kad aš dar turiu rezervų, turiu kur tobulėti, nes jei man pavyks atgauti geriausią sportinę formą, galiu demonstruoti ir dar geresnius rezultatus", – "Vilniaus dienai" sakė L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė.

– Vis dėlto, nepaisant operacijos ir tam tikrų problemų, šią vasarą jūs svarbiausiose varžybose demonstruojate puikius rezultatus. Kas lėmė šį auksinį proveržį?

– Iš tikrųjų šiais metais labai daug dirbome, ruošėmės svarbiausiems sezono startams, pavyko pagauti ir išlaikyti geriausią sportinę formą. Dabar svarbiausia neatsipalaiduoti, išsilaikyti viršūnėje, nes dar liko pasaulio čempionatas. Be abejo, pagrindiniai tikslai jau pasiekti – turiu olimpinį kelialapį, Europos čempionato auksą. Labai norėtųsi prie šios kolekcijos pridėti ir pasaulio čempionato auksą, bet penkiakovė yra tokia sporto šaka, kurioje labai keblu ką nors prognozuoti. Pas mus yra jojimo rungtis, kur daug kas priklauso ne nuo sportininko, o nuo žirgo. Jei žirgas bus nepaklusnus, tau paprasčiausiai nepavyks su juo gerai pasirodyti, o tai savo ruožtu atims galimybes kovoti dėl aukštų vietų. Todėl nė vienas sportininkas nėra garantuotas, kad pasaulio čempionate iškovos auksą. Tokių garantijų neturiu ir aš. Bet tikrai kovosiu iš visų jėgų, nes tas auksas reikalingas ne tik man asmeniškai, bet ir visai Lietuvos šiuolaikinei penkiakovei.

– Ką turite omeny sakydama, kad auksas reikalingas visai šiuolaikinei penkiakovei?

– Nes tie medaliai lemia Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijai skiriamą finansavimą. Po sporto reformos šiuolaikinės penkiakovės finansavimas sumažėjo beveik 200 tūkst. eurų, o jei nebūtų medalių, jis būtų dar mažesnis. Tenka veržtis diržus, rizikuoti, į varžybas vykti be medikų, kineziterapeutų. O man po kiekvienų varžybų tiesiog būtinas masažas, gydomieji tepalai. Pasaulio taurės finale masažisto vaidmenį atliko mano vyras Andrejus, Europos čempionate talkino puiki masažistė, kuri mane tikrąja to žodžio prasme pastatė ant kojų prieš finalą. Bet tai kainuoja gan didelius pinigus, nes išardžius Lietuvos olimpinį sporto centrą visos federacijos turi pačios pirkti medikų paslaugas, o jos dabar gerokai pabrango. Geriausi sportininkai to dar taip aštriai nejaučia, o jaunimas kenčia, gadina sveikatą, patiria traumas.

Kai pasibaigs medaliai, pasibaigs ir pinigai, o be finansavimo mūsų sporto šaka bus pasmerkta.

Šiuolaikinė penkiakovė ir šiaip nepasižymi masiškumu, o dabar dėl traumų ir sveikatos problemų mes apskritai prarandame savo jaunąją kartą. Jaunimas nenori kankintis, nenori aukotis dėl sporto, jiems yra per sunku. Jie turi ir kitas galimybes, tad jei sporto srityje nebus sudarytos tinkamos sąlygos, pasirinks kitas veiklos sferas. Sukandusi dantis aš dar eisiu į priekį, sportuosiu, dalyvausiu varžybose. Galima sakyti, kad savo iškovotais medaliais aš užsimoku už savo treniruotes, stovyklas užsienyje. O kartu padedu ir kitiems penkiakovininkams, jaunimui, kuris taip pat dar padedant federacijai gali dalyvauti varžybose, treniruotis. Bet kai pasibaigs medaliai, pasibaigs ir pinigai, o be finansavimo mūsų sporto šaka bus pasmerkta.

– Niūri prognozė. Tačiau bent jau artimiausia ateitis atrodo gana šviesi?

– Nepasakyčiau. Pastaraisiais metais Vilniuje mes susidūrėme su problemomis, kai buvo uždarytas Belmonto žirgynas ir nugriautas Lazdynų baseinas. Dabar jojimo treniruotės vyksta už Vilniaus, prie Bendorėlių, o plaukti teko "Impuls" sporto klube, viename takelyje su kitais klientais. Situaciją šiek tiek pagerino naujasis Fabijoniškių baseinas, ten mes jau turime savo atskirą plaukimo takelį, bet prieš varžybas mums reikia treniruotis 50 metrų baseine, o tokio Vilniuje šiuo metu nėra. Gerai, kad dar turime galimybę prieš svarbiausius startus išvykti į užsienį, dvi tris savaites treniruotis geromis sąlygomis, pajausti "ilgą" vandenį ir pan. Tai mums leidžia demonstruoti gerus rezultatus, bet taip pat ir gerokai patuština federacijos biudžetą.

Vis dėlto tikra miesto vadovų "dovana" sportininkams tapo lengvosios atletikos maniežo renovacija. Darbai prasidėjo birželį, buvo žadama, kad iki rugsėjo viskas bus sutvarkyta, bet dabar girdime, kad kilo kažkokių techninių problemų, darbai sustojo ir nepanašu, kad ten kas nors apskritai judėtų. O juk maniežas yra mūsų tikrieji namai, mes ten ir bėgiojame, šaudome, treniruojamės su fechtuotojais. Šiltuoju metų laiku dar galime treniruotis Vingio parke, tačiau spalį jau planavome grįžti į maniežą. O dabar matome, kad paprasčiausiai nėra kur grįžti. Dar didesnį nerimą kelia kalbos, kad renovacijos darbai gali užsitęsti net iki metų. Šiuolaikinei penkiakovei tai būtų pats tikriausias mirties nuosprendis. Juokaujame, kad žiemą nusikasime bėgimo takelį stadione ir ten sportuosime, bet tai yra juokas pro ašaras.

Iš tiesų man nejuokinga, o labai pikta, nes artėjant olimpinėms žaidynėms Vilniuje ne tik kad neturime normalaus 50 m plaukimo baseino, bet ir likome be lengvosios atletikos maniežo. Aišku, galima eiti į sporto klubą, bėgti ant stacionaraus takelio, bet tai yra sveikatingumo programa, ji tikrai nepadės tinkamai pasirengti olimpinėms žaidynėms. Man įdomu, apie ką galvojo žmonės, priėmę tokius sprendimus? Jie labai mėgsta pasidžiaugti sportininkų medaliais, pergalėmis, bet yra visiškai abejingi mūsų poreikiams, darbo ir treniruočių sąlygoms. Ir, nepaisant visų mūsų pergalių ir pasiekimų, tos sąlygos tik blogėja.

– Gal laikinu sprendimu galėtų tapti persikėlimas į Kauną? Ten yra visos šiuolaikinės penkiakovės poreikius atitinkančios sąlygos – baseinas, maniežas, jojimo bazė.

– Šiuo metu Lietuvoje yra du šiuolaikinės penkiakovės centrai – Vilnius ir Kaunas. Ir Kaune tikrai sudarytos palankesnės sąlygos sportuoti, treniruotis. Kitais metais turėtų būti užbaigtas S.Dariaus ir S.Girėno stadiono renovacijos projektas, greta stadiono turėtų atsirasti naujas lengvosios atletikos maniežas, girdėjau ir apie planus statyti dar vieną modernų plaukimo maniežą. Mane tai labai stebina – kodėl Kaunas sugeba sklandžiai įgyvendinti sporto infrastruktūros projektus, o Vilnius visur stringa? Nacionalinis stadionas statomas dešimtmečiais, Lazdynų baseinas nugriautas prieš kelerius metus, o jo vietoje matome statybvietę, dabar stringa lengvosios atletikos maniežas. Nežinau, ar taip nutinka dėl atsakingų asmenų nenoro, kažkokių interesų, ar dėl paprasčiausio nesugebėjimo tinkamai atlikti savo darbą.