Paulius Jankūnas užsimovė ketvirtąjį Lietuvos krepšinio lygos (LKL) aukso žiedą, iškovotą su ta pačia komanda – „Žalgiriu“. Kaune gimęs ir užaugęs krepšininkas savo gimtojoje komandoje pradėjo didžiąją karjerą, subrendo kaip žaidėjas, padėjo jai siekti pergalių, o dabar atsidūrė kryžkelėje. Likti „Žalgiryje“ ar vykti laimės ieškoti į užsienį? Tikslaus atsakymo kol kas nežino ir pats 24 metų 203 cm ūgio žaidėjas, tačiau apsispręsti reikės netrukus.

P.Jankūnas su jam būdinga ramybe kalbėjo apie neseniai pasibaigusį LKL čempionatą ir „Žalgirį“, kuris jo karjerai turėjo didelės įtakos. „Kauno diena“ užrašė P.Jankūno išsakytas mintis apie šį sezoną ir komandos draugus.

Apie save

„Žalgiryje“ baigiau penktą sezoną. Laikas, atrodo, pralėkė akimirksniu. Ir nereikia daug galvoti, kad suprasčiau, kokie tie metai buvo prasmingi. Man jie daug davė ir kaip žaidėjui, ir kaip žmogui. Į „Žalgirį“ atėjau iš jaunimo komandos ir iškart įsitvirtinau pagrindinėje sudėtyje, man pavyko persiorientuoti iš vaikų į vyrų krepšinį.

Išvengiau turbūt skaudžiausios jauno žaidėjo problemos – man neteko sėdėti ant atsarginių suolo. Negana to, turėjau unikalią galimybę vieną sezoną treniruotis ir žaisti kartu su Lietuvos krepšinio legenda Arvydu Saboniu. Tai – kiekvieno krepšininko svajonė, neįkainojama patirtis. Esu dėkingas likimui, kad viskas taip sutapo.
Džiaugiuosi, kad mano karjera klostėsi būtent taip, o šią galimybę man suteikė „Žalgiris“.

Žaisdamas gimtoje šalyje ir mieste galėjau baigti studijas Vytauto Didžiojo universitete, be papildomų kliūčių ir laiko derinimų sukurti šeimą.

Tiesą pasakius, dabar jau ramia širdimi galėčiau išvykti žaisti į užsienį, jeigu taip susiklostytų aplinkybės. Neturiu tvirto nusistatymo būtinai išvažiuoti.
Jeigu „Žalgiris“ suteiks geras sąlygas, turės aiškią ateities viziją, aukštus tikslus, aš sutikčiau likti Kaune. Kiek pasikalbu su užsienyje žaidusiais komandos draugais, visi sako, kad namie žaisti geriausia, jeigu tave vertina ir moka normalų atlyginimą. Tad viskas priklausys nuo „Žalgirio“ ir kitų klubų pasiūlymų.

Apie draugystę
Baigėme dar vieną Lietuvos krepšinio lygos sezoną. Daug kas kalba, kad LKL finale buvome vieningesni nei anksčiau. Juokaudamas galėčiau atsakyti, kad mes to siekėme visą sezoną. Iš tikrųjų mes vieningi buvome visą laiką. Gal tik sezono pradžioje buvo sunkiau žaisti, kol vieni prie kitų įprato komandos naujokai ir senbuviai. Bet po kokio mėnesio visi ėjome viena vaga, siekdami bendro tikslo. O LKL finalas buvo viso sezono kulminacija, be to, labai norėjome atostogų, todėl dar labiau susitelkėme, visus pašalinius dalykus palikome už aikštės ribų.

Visi prisimena, kaip Mindaugas Timinskas prieš keletą metų buvo jungiamoji grandis tarp lietuvių ir užsieniečių. Galiu drąsiai sakyti, kad šiemet tokios grandies nebuvo, nes jos ir nereikėjo – tarpusavyje bendravome visi, neskirstydami vieni kitų pagal tautybę. Visi buvome draugai ir tuo, manau, viskas pasakyta. Suprantama, kad laisvalaikiu tarpusavyje daugiau bendraudavo tautiečiai, bet tai yra visiškai normalu, nes gi negalime viso laisvalaikio leisti kartu su visa komanda. Nors būdavo ir taip, kai sugalvodavome visi kartu pavakarieniauti.

Komandos siela

Šį sezoną sunku ką nors išskirti komandoje dėl tam tikrų asmeninių savybių. Kažkaip visi sutapome... Jeigu juokavome, tai visi, jeigu būdavome rimti – irgi visi. Galbūt DeJuanas Collinsas sugebėdavo labiau visus išjudinti, nes jo specifinis amerikietiškas humoro jausmas labai išvystytas. Jis turi išskirtinį sugebėjimą pasišaipyti iš įvairių žaidimo situacijų. Nors iš tiesų kai kada užtenka pažiūrėti į DC veido išraišką ir jau gali griūti negyvas iš juoko. Jis labai linksmų plaučių vyrukas.  Ir sunkiu momentu  rasdavo tokių žodžių, po kurių visiems lengviau pasidarydavo. Ar būdavo piktas? Būdavo. Bet po apmaudžių pralaimėjimų visi tokie būdavome.

Komandos žvaigždė

Marcusas Brownas turbūt ryškiausia krepšinio žvaigždė, žaidusi „Žalgiryje“  po Arvydo Sabonio. Bet mes, komandos draugai, to nejutome. Marcusas nesinešiojo statistikos protokolų ir nerodė visiems, kad yra rezultatyviausias visų laikų Eurolygos krepšininkas. Jis buvo toks pats, kaip ir kiti žalgiriečiai. Manau, kad tokio lygio krepšininkai kaip tik geriausiai supranta, kad savo vertę krepšinio aikštėje turi įrodyti kiekvieną dieną iš naujo, o ne gyventi prisiminimais apie šlovę. Prisimenu, kai pamačiau jį pirmą kartą treniruotėje – atrodė toks ramus, gal net truputį sutrikęs, nors turbūt buvo tik labai susikaupęs. Jam viskas buvo svetima, todėl reikėjo šiek tiek laiko, kad įsilietų į kolektyvą. Bet šis procesas neilgai užtruko, greitai visi tapome draugais ar bent gerais pažįstamais.

Laisvalaikiu Marcusas bendraudavo paprastai, be jokios pozos. Bet kitaip ir būti negalėjo – jis juk žalgirietis. Pas mus nėra skraidančių padebesiais.
O kai susėsdavo abu su Collinsu, tai jo rimtumo nelikdavo nė lašo. Ypač smagu būdavo klausytis jų ginčų apie NBA ar jų palaikomas NCAA ekipas.

Apie pokalbius

Drabužinėje plepėdavome apie viską, išskyrus politiką, – šios temos negvildenome. Tačiau aptarinėdavome sportą, šeimas, gyvenimą. Išskyrus politiką, neliečiamų temų nebuvo. Drabužinė yra tarsi mūsų tvirtovė, kurioje ir juokaujame (turbūt tai dažniausiai ir darėme šį sezoną), ir rimtai pasikalbame ar patylime, jei kažkas nepasiseka. Sezonas ilgas, daug laiko praleidžiame kartu, todėl suprantama, kad tarpusavyje dalijamės beveik viskuo, kas guli ant širdies. Nebuvo nė vieno, kuris daugiau klausytų, nei kalbėtų ir jį būtų galima pavadinti tyleniu.

Treneriai mūsų pokalbiuose beveik nedalyvaudavo, nes drabužinė – mūsų, žaidėjų, teritorija. Su treneriais daugiausia kalbamės važiuodami namo autobusu iš varžybų ar oro uosto. Tada jie ateina atsisėsti į autobuso galą tarp žaidėjų ir bendraujame, apie ką norime.

Rengdami taktiką varžyboms treneriai turėdavo kelis variantus. Jie nurodydavo pagrindinę kryptį, kaip pulsime ir ginsimės, treniruotėse viską išbandydavome ir jie matydavo, kas pasitvirtina, o ką reikia koreguoti. Galutinį sprendimą priimdavo pasikalbėję su labiausiai patyrusiais komandos krepšininkais. Mano supratimu, tai buvo teisinga, o geriausias to įrodymas – galutinis rezultatas.

Apie ritualus

Neturėjome jokių burtų ar ritualų, kurie mums būtų padėję kautis. Viską pasiekėme juodu darbu. Turime tik savo šūkį, kurį, sudėję rankas, visi kartu sušunkame prieš rungtynes. Kažkada pastebėjau, kad ir aš jau į rungtynes Kaune važiuoju tuo pačiu maršrutu, nors anksčiau turėjau įprotį važiuoti vis kitu keliu. Viskas savaime taip susiklostė. Svarbiausia gyvenime keliauti patikrintu keliu.

Turbūt todėl mums pavyko nekreipti dėmesio į tą psichologinį spaudimą, kurį patyrėme patekę į Eurolygos mirtininkų grupę ir po kelių nesėkmių šio turnyro pradžioje. Visi kalbėjo, kad esame pasmerkti, optimizmo nepridėjo ir pirmoji nesėkmė Bolonijoje. Tuo metu mums tikrai buvo nelengva, tačiau tai ir buvo mūsų stiprybė, kad mes nekreipėme dėmesio į kalbas, o kantriai siekėme tikslo.

Tikėjome savimi ir vienas kitu. O kiekvienas šį sezoną laimėtas titulas tą pasitikėjimą tik dar labiau didino. Aš žaidžiau ketvirtame LKL finale ir, atrodė, kad jis bus pats sunkiausias. Bent jau specialistų prognozės buvo palankesnės mūsų varžovams. Mes tuo netikėjome, bet finalo serijos laukėme ir patys laukėme ilgesnės. O jeigu nebūtume patys padovanoję pergalės pirmajame serijos mače, gali būti, kad finalą būtume laimėję ir „sausu“ rezultatu. Kas lėmė tokią baigtį? Tikėjimas savo jėgomis, profesionalumas, iki smulkmenų išanalizuotos visos klaidos ir sugebėjimas kovoti iki pabaigos. Gal tai skamba banaliai, bet tai yra tos svarbiausios savybės, be kurių nelaimėsi nė vieno rimto titulo.