Edita Pučinskaitė užverčia vieną įspūdingiausių Lietuvos dviračių sporto istorijos puslapių – šiandien plento lenktynių karalienė savo karjerą vainikuos paskutiniu startu pasaulio čempionate.

Kai Italijos, kur gyvena iš Naujosios Akmenės kilusi Lietuvos olimpietė, žurnalistai primygtinai paprašė patvirtinti, ar planetos pirmenybės Australijoje jai – tikrai jau paskutinės, E.Pučinskaitė atsakė: "Dienas iki šio starto pradėjau skaičiuoti pasibaigus Pekino žaidynėms."

Tąkart po varžybų Kinijoje lietuvei teko susitaikyti su karčia tikrove: žlugo svajonių svajonė – iškovoti olimpinį medalį.

"Man tai tikrai buvo paskutinės žaidynės. Esu laiminga, kad galėjau dalyvauti net trijose olimpiadose. Kai kuriems sportininkams tokios laimės nepasitaiko nė sykio per karjerą, – 2008-aisiais dienraščiui sakė E.Pučinskaitė. – Aišku, apmaudas išlieka, nes atrodė, kad Pekine turėjau puikią galimybę kautis dėl prizinės vietos. To paties norėjo ir kitos 65 sportininkės, konkurencija buvo milžiniška. Nieko nepadarysi. Matyt, nebuvo lemta, kad man nušvistų olimpinė žvaigždutė."

Tačiau tituluotąją dviratininkę neakivaizdžiai paguodė jos pirmasis treneris Zigmuntas Šniurevičius, iki šiol pagal galimybes ieškantis žinių, kaip sekasi jo buvusiai auklėtinei.

"Edita, net ir neiškovojusi olimpinio medalio, išliks viena iš nedaugelio pasaulyje ir vienintelė mūsų dviračių sporto istorijoje, dešimtmetį buvusi nemoteriškos ištvermės reikalaujančių daugiadienių "Giro d'Italia" ir "Tour de France" lenktynių prizininkių gretose", – E.Pučinskaitės starto Australijoje išvakarėse dienraščiui teigė šiuo metu Raseinių rajono Paupio pagrindinės mokyklos kūno kultūros mokytoju metodininku dirbantis Z.Šniurevičius.

– Edita, kodėl savo karjeros finišui pasirinkote šį pasaulio čempionatą Australijoje? Ar nesvarstėte galimybės su didžiuoju sportu atsisveikinti Europoje, kur esate iškovojusi savo didžiausias pergales, arba Lietuvoje, Italijoje – šalyse, kurios jums artimiausios? – pasiteiravome E.Pučinskaitės.

– Norėjau atsisveikinti su dviračių sportu vilkėdama ne užsienio klubo, bet savo šalies marškinėlius, gindama Lietuvos garbę būtent pasaulio čempionate, kuris man – aštuonioliktas. Manau, kad retas Lietuvos dviratininkas, o galbūt nė vienas, yra tiek kartų atstovavęs savo šaliai svarbiausiose pasaulio lenktynėse. Man tai – kaip savitas rekordas, suteikiantis papildomo svorio pasiektiems rezultatams. Italijoje manęs jau laukia būrys draugų ir sirgalių, su kuriais planuoju atšvęsti savo karjeros pabaigtuves. Į jas atvyks ir artimiausi man žmonės, tarp jų – sesuo Ingrida su šeima.

– Kokios aplinkybės paskatino jus apsispręsti baigti aktyviai sportuoti? Kaip į tai reagavo jūsų artimieji?

– Sprendimas brendo pamažu. Metų pradžioje nutariau, kad 2010-ieji man didžiajame sporte bus paskutiniai. Anksčiau ar vėliau neišvengiamai ateina laikas, kai esi priverstas užversti seną ir atversti naują puslapį. Dažniausiai sportininkai taip įsikimba į sportinį gyvenimą, kad tik sveikatos sutrikimai, traumos ar natūralus saulėlydis priverčia sustoti. Aš nenorėjau būti priversta pasitraukti, nenorėjau laukti tos neišvengiamybės. Šiais metais Italijos komandoje "RDZ Gauss" buvau laikoma lydere daugiadienėms lenktynėms, todėl man saulėlydžiu tikrai dar nekvepia. Paprasčiausiai nutariau pakeisti gyvenimą. Jaučiu, kad per 23-ejus metus dviračių sporte save jau pakankamai realizavau. Mano vyras Roberto, mama, tėtis, seserys šį kartą nei skatino, nei stabdė, nes gerai pažįsta mane, jie puikiai žinojo, kad turiu pati pajausti, kada padėti tašką. Sporto draugai ir dabar atkakliai atkalbinėja, visi kaip susitarę kartoja, kad būtinai sportuočiau bent iki Londono olimpinių žaidynių. Jų nuomone, mano galimybės dar tikrai didelės, jėgos neišsemtos, rezultatai aukšti, sukaupta didelė patirtis. Klubo "RDZ Gauss" vadovai ir komandos sporto direktorė Luisiana Pegoraro bande mane įtikinti sportuoti dar metus, pasiūlė pratęsti kontraktą. Būsiu atvira: šis pasiūlymas, kaip ir draugų įkalbinėjimai, man – aukštas įvertinimas, sakyčiau, atlygis už indėlį į dviračių sportą. Gavau ir daug panašaus pobūdžio laiškų bei žinučių iš asmeniškai nepažįstamų sporto aistruolių. Tai mane maloniai nustebino.

– Ar norėtumėte dirbti trenere? Ar jūsų ateities planuose yra projektų, susijusių su Lietuva?

– Ne, nesirengiu dirbti trenere. Norėčiau rašyti – apie moterų dviračių sportą, kuris vis noksta, bet niekaip nesunoksta užgožtas vyrų dviračių sporto, tebetūno jo šešėlyje. Norėčiau pasakoti apie moterų dviračių sporto problemas, vargus ir džiaugsmus, apie perspektyvias, kylančias žvaigždutes ir visų seniai pamirštas pokario laikų dviračių lenktynių pionieres. Svajoju ateityje parašyti knygą. Rašyti ir minti, minti ir rašyti – du iš pažiūros nieko bendro neturintys veiksmažodžiai yra manyje nepaprastai susipynę. Abu suteikia galimybę save išreikšti. Italijoje jau seniai bendradarbiauju su kai kuriais sporto portalais ir žurnalais. Taip pat turiu idėjų dalyvauti socialiniuose projektuose, į kuriuos esu pakviesta. Planuoju pakeliauti ir pažvelgti į pasaulį ne dviratininkės, besirengiančios artėjantiems startams, akimis, bet kaip smalsi, atsigauti sumaniusi turistė.

– Ką mieliausiai prisimenate iš didžiojo sporto? Kuo labiausiai džiaugiatės, ko nepavyko pasiekti?

– Pasaulio čempionato aukso medalis, pergalės "Tour de France" ir "Giro d'Italia" lenktynėse – įspūdingiausios viršūnės. Laimėti šias varžybas, kaip ir iškovoti olimpinį auksą, – didžiausios kiekvieno dviratininko svajonės. Deja, dėl įvairių priežasčių neiškovojau olimpinio trofėjaus, bet keturi pasaulio čempionatų medaliai, 18 daugiadienių lenktynių, laimėtų įvairiuose pasaulio kampeliuose, ir iš viso maždaug šimtas pergalių, manau, su kaupu kompensuoja olimpinio medalio stoką.

– Jei turėtumėte galimybę sugrįžti atgal, ar viską paliktumėte taip, kaip jau įvyko, ar ką nors pakeistumėte?

– Esu labai laiminga, nes sportas man suteikė galimybę atskleisti ir realizuoti savo sugebėjimus, patirti tokių emocijų, kokių kitas žmogus ir per du gyvenimus nepatirtų. Ir padovanoti tas emocijas šeimai, artimiesiems, draugams, komandai! Sportuodama sutikau savo vyrą, susipažinau su daugybe įdomių žmonių, praplėčiau akiratį, pamačiau pasaulį. Sportas, triumfas ir pralaimėjimai išmokė mane pažinti, suprasti save ir mane supančius žmones. Argi verta kažką keisti ir atsisakyti tokio turto? Būtų neteisinga. Ne, nekeisčiau nieko!

Komentaras

Z.Šniurevičius, pirmasis E.Pučinskaitės treneris

Dviračių lenktynėse, kaip ir kitose ištvermės reikalaujančiose sporto šakose, aukštumas pasiekia tik nuosekliai, pasiaukojamai dirbantys atletai. Edita nestokojo nei darbštumo, nei užsispyrimo.

Į Panevėžio sporto internatą ji atvyko susižavėjusi lengvąja atletika, bet treneriai neįžvelgė didelės perspektyvos, todėl pasiūliau jai išmėginti dviratį. Man patiko, kaip ji ėmėsi naujos sporto šakos. Buvo gabi, drausminga, turėjo tvirtą nuomonę, tačiau įsiklausydavo ir į kitų pastabas. Iš pradžių didžiausią nerimą kėlė jos važiavimo technika, tačiau pamažu tobulėjo.

Ji tiesiog sutverta lenktynėms kalnuotose vietovėse – lanksti, stipri, lengva, todėl nesistebiu, kad Edita jaučiasi kaip žuvis tokiose trasose.

Manau, kad reikšmingiausios Editos pergalės – laimėtos daugiadienės moterų "Giro d'Italia" ir "Tour de France" lenktynės. Pasaulio čempionatų medaliai – taip pat svarūs trofėjai, tačiau čempionatas – tai vienos dienos su viena rungtimi išbandymas, didelis emocinis ir fizinis krūvis, bet jis nė iš tolo neprilygsta daugiadienėms varžyboms, kur kiekviena diena – vis kitokia. Daugiadienėse lenktynėse kasdien – nauji trasos ypatumai, oro sąlygos, kitokia varžovų taktika. Privalai būti labai atidus, susikaupęs ir kovoti sukandęs dantis.

Edita, net ir tapusi pasaulio dviračių sporto žvaigžde, liko Lietuvos pilietė, jai neprireikė kitos šalies paso. Tai daug pasako apie ją kaip asmenybę.

E.Pučinskaitės dosjė

Gimė 1975 m. lapkričio 27 d. Naujojoje Akmenėje.

Ūgis – 168 cm, svoris – 49,5 kg.

Pravardė: Piteris Penas.

Šeiminė padėtis: ištekėjusi, vyras – italas Roberto Rossi.

Komanda: "Gauss RDZ Ormu" (Italija).

Didžiausios pergalės: pasaulio čempionė (1999 m.), pasaulio vicečempionė (2001 m.), pasaulio čempionatų bronzos medalių laimėtoja (1995 ir 1999 m.), moterų daugiadienių lenktynių "Tour de France" ("Grande Boucle") nugalėtoja (1998 m.) bei prizininkė (1999, 2000 m.) ir "Giro d'Italia" ("Giro Donne") laimėtoja (2006 ir 2007 m.) bei prizininkė (1997, 2001, 2003, 2005 m.).

Įdomūs faktai: E.Pučinskaitė Italijoje yra gavusi publicistės licenciją ir nuolat rašo straipsnius į žurnalą "Ciclismo", yra "LT tapatybės" apdovanojimo už Lietuvos garsinimą užsienyje laureatė (2008 m.), Lietuvos metų sportininkė (1999 m.).

UCI strategas aiškinosi lietuvei

Tai, kad E.Pučinskaitė moka ginti savo ir kolegų interesus, liudija pavyzdys iš 2007-ųjų pasaulio dviračių plento čempionato.

Tąkart Lietuvos dviratininkė parašė laišką Tarptautinės dviračių sąjungos (UCI) prezidentui Patui McQuaidui ir paprašė paaiškinti, kodėl Štutgarte (Vokietija) surengtame pasaulio čempionate nebuvo užtikrintos reikiamos varžybų sąlygos ir dviratininkių saugumas.

Vykstant grupinėms lenktynėms, į trasą nuvirto apsauginė tvora su reklaminiais stendais. Netikėtos kliūties neišvengė ir griuvo keliolika sportininkių, tarp jų buvo ir E.Pučinskaitė bei Rasa Polikevičiūtė. Mūsiškės sugebėjo išsivaduoti ir toliau tęsti kovą, tačiau nemažai brangaus laiko jau buvo prarasta ir į apdovanojimus pretendavusios lietuvės dėl incidento liko toli nuo prizininkių – R.Polikevičiūtė užėmė 24-ąją vietą, o E.Pučinskaitė – tik 60-ąją.

Be to, Editai prireikė medikų pagalbos – jai buvo prakirsta galva, sportininkė stipriai susižeidė riešą ir nugarą.

"Sprendžiant iš nukentėjusių sportininkų skaičiaus ir jų pasiektų rezultatų, galima teigti, kad šis įvykis turėjo esminės įtakos lenktynių baigčiai", – rašė lietuvė UCI vadovui.

P.McQuaidas apgailestaudamas atsakė, kad nelaimę sukėlė force majeure aplinkybės – stiprus gūsingas vėjas, nors tuo metu Štutgarte nesiautė jokia audra ar uraganas.

"Nežinau, koks būtų mano galutinis rezultatas, bet aš negalėjau pasiekti užsibrėžto tikslo dėl priežasčių, kurios šiuo metu aiškinamos absurdiškai", – interviu Lietuvos televizijai sakė E.Pučinskaitė.