Prie Lietuvos krepšinio rinktinės pergalių Pasaulio krepšinio čempionate Turkijoje prisidėjo ir medikai. Apie jų darbą ir krepšininkų ištvermę – pokalbis su vienu rinktinės narių sveikatos sergėtojų, Kauno medicinos universiteto Reabilitacijos klinikos gydytoju Vyteniu Trumpicku.

– Kaip vertinate šiemetės rinktinės narių sveikatą? Ar mūsų vyrai – ne tik vieni profesionaliausių, bet ir stipriausių pasaulyje?

– Ketveri metai su kolega docentu Rimtautu Gudu dirbu rinktinėje ir nė vienais nebuvo sveikut sveikutėlių krepšininkų, kurie nebūtų patyrę traumų. Vienų jos lengvesnės, kitų sunkesnės. Šiemetėje rinktinėje traumų buvo kaip niekada daug. Vien Roberto Javtoko bėdos buvo labai didelės.

– Apie šio krepšininko ištvermę sklinda legendos. Jis pats pasakė, kad žaidė be kojų. Ką tai reiškia?

– Robio (R.Javtoko – red. past.) sveikatos būklės čempionate neįmanoma net įsivaizduoti. Man pačiam sunku suvokti, kaip jis galėjo žaisti, nes atsistodavo ant kojų, tik užblokavus skausmą, kurį kėlė patempti čiurnos raiščiai. Prieš kiekvieną treniruotę ir varžybas suleisdavome vaistų nuo skausmo. Juozukas (Juozas Petkevičius, techninis vadybininkas – red. past.) kojas imobilizuodavo specialiais įtvarais, suverždavo elastiniais tvarsčiais. Tačiau daug tvarstyti negalėdavo, nes kojos buvo sutinusios ir nebūtų tilpusios į sportinius batelius. Robis nejautė nei čiurnų, nei pėdų, todėl taip ir įvardijo – be kojų. Tačiau jis besąlygiškai reikalavo, kad suteiktume medicinos pagalbą, numalšintume skausmą ir veržėsi į aikštelę. Toks Roberto charakteris. Jis kovotojas.

– Stebint rungtynes neatrodė, kad Simui Jasaičiui skaudėtų koją.

– O ją skaudėjo net naktį, ilsintis. Simas be skausmo malšinamųjų nebūtų galėjęs užmigti. Blauzdos raumuo buvo plyšęs apie 30 centimetrų. Nuo išsiliejusio kraujo visa koja iki pėdos buvo juoda – kaip juodaodžio. Simas sunkiai vaikščiojo, bet aikštelėje, viską užmiršęs, bėgiojo kaip sveikas. Šie vyrai nepaprastai kantrūs.

– Tokias traumas patyrę žmonės neina į darbą, guli lovoje ir laukia, kol pasveiks. Argi to daryti nereikia?

– Sportininkai yra kitokie žmonės. Didysis sportas yra ligos diagnozė. Jame nuolat kas nors atsitinka. Visus kankina lėtiniai skausmai, kurie dabar numalšinami, o senatvėje pasireikš. Juk kenčia sportininkų sąnariai, klubai. Sportininkai savo darbo karjerą baigia palyginti anksti. Krepšininkai, būdami 35-erių, jau pakabina sportinius batelius ir pradeda gydytis.

– Jūs Turkijoje turėjote visą reabilitacijos klinikos įrangą?

– Turime modernius pistoletus vaistams įšvirkšti, poliarizuotos šviesos, magnetinių laukų, ultragarso, stimuliacijos, kontrastų ir kitokią fizioterapijos aparatūrą – viską, ką turi normali reabilitacijos ligoninė. Viską gabenomės iš Lietuvos – susidėjome į specialią didelę metalinę dėžę, kurią kažkas praminė karstu, ir nuskraidinome. Be jos, vežėmės ir didelį krepšį vaistų – ne tik nuo skausmo, bet ir virškinimo sutrikimų, kitų negalavimų.

– O kaip saugojote krepšininkų sveikatą?

– Parūpinome kitokių maisto papildų, padedančių organizmui greičiau atsigauti. Labai svarbu subalansuotas mikroelementų, baltymų, amino rūgščių kiekis. Būtina palaikyti reikalingą testosterono kiekį kraujyje, stiprinti širdies raumenį. Meniu krepšininkams sustatėme dar prieš pusmetį ir išsiuntėme turkams. Maitinimas buvo puikus.

– O jūs patys kaip atlaikėte darbo krūvį ir įtampą, kuri juk veikė ir jus, medikus?

– Negalėjome būti abejingi tam, kas vyksta krepšinio aikštelėje. Stebėjome ne tik sportininkų sveikatos būklę, bet ir žaidimą, rezultatus. O gulti eidavome 2–3 val. nakties. Po varžybų visi susirinkdavo į tą mūsų reabilitacijos kabinetą, nes jis buvo didžiausias, nors ir nieko neskaudėdavo. Susirinkdavo pasidalyti įspūdžiais. Krepšininkai pamiegodavo po pietų, bet mes negalėjome sau to leisti. Tuomet nuovargio nejautėme, jis apėmė sugrįžus namo.

– Sugrįžimas ir sutiktuvės buvo malonūs ir jums, prisidėjusiems prie medalių?

– Be jokios abejonės. Medalis šiemet buvo įteiktas R.Gudui, kurį jis peradresavo visai mūsų, medikų, komandai: masažuotojams J.Petkevičiui, Aidui Buzeliui, Aleksejui Peleckiui. Aš medalį gavau 2007-aisiais.