Eurelijus Žukauskas: „Legionieriaus duona nėra lengva“

Europos čempionas klaipėdietis Eurelijus Žukauskas po šešerių metų klajonių užsienio klubuose Klaipėdos rajone šiuolaikiškai įrengtame nuosavame name mėgaujasi atostogų teikiamais malonumais ir džiaugiasi atgaunantis jėgas po sunkios peties traumos.

„Niekur nesinori vykti. Malonu pabūti su šeimyna. Čia pats geriausias poilsis – ramu, graži gamta ir panorėjus galima pasportuoti“, - rodydamas į šalia namo moderniai įrengtą didžiulę krepšinio aikštelę teigė dvejiem metams su Vilniaus „Lietuvos ryto“ ekipa sutartį pasirašęs 218 cm krepšininkas.

33 metų aukštaūgis neslėpė, jog jau po truputį ruošiasi naujajam sezonui. „Pasportuoju, pabėgioju, pakilnoju svarmenis, tiesiog bandau palaikyti sportinę formą. Ketvirtadienį buvau Italijoje pas daktarus, tai jie sakė, kad trauma gyja. Viskas gerai. Jau leido po truputį didinti svorius ir mankštinti ranką“, - džiaugėsi E.Žukauskas.

Rūpi Tėvynės garbė

- Kodėl gi vis dėlto pasirinkote „Lietuvos ryto“ ekipos pasiūlymą? Juk kvietė ir daug pelningesnes sutartis siūlė kelios garsios Europos komandos?

- Visų pinigų vis vien neuždirbsi, o į Lietuvą jau norėjosi grįžti. Kiekgi aš galiu rungtyniauti svetur? Lietuvoje norisi dar pabandyti pažaisti. Manau, kiekvienas savo šalį gerbiantis krepšininkas, jei tik būtų sudarytos sąlygos, daug mieliau gintų savo tėvynės, o ne svetimos užsienio šalies garbę.

- Kaip save įsivaizduojate „Lietuvos ryte“?

- Gal būsiu pagrindinis centras. Negirdėjau, kad jie ten būtų centrų pripirkę (juokiasi, - aut.past.). Šiaip nieko nenoriu iš anksto prisikalbėti, žiūrėsim, kaip seksis. Kontraktas galioja dviems sezonams, bet jei viskas normaliai seksis, su mielu noru pasilikčiau žaisti.

- Minėjote, kad atsibodo klajoti po užsienio šalis. Tai užsienyje daugiau niekada nebe-žaisite?

- Laikas parodys. Yra geras posakis: „niekada nesakyk niekada“.

Sunki legionieriaus duona

- Šešerius metus ragavote legionieriaus duonos. Žaidėte Italijos, Rusijos, Graikijos ir Turkijos ekipose. Ką galėtumėte pasakyti apie užsienio komandas? Kurioje ekipoje įgijote daugiausiai patirties?

- Rusijoje buvo praleisti tikriausiai geriausi mano karjeros metai. Patirties įgauni tik tuomet, kai daug laiko praleidi aikštelėje. Pavyzdžiui, pirmus dvejus metus Rusijoje (žaidė Mineralinių vandenų „Lokomotiv“ ir Kazanės „Unics“ ekipose, - aut. past.) ilgai rungtyniaudavau aikštelėje, aišku, labai pavargdavau, tačiau patirties tikrai pasisėmiau nemažai.

Be abejo, ir „Žalgiryje“ daug ko išmokau. Buvo daug dirbta, daug pasiekta, tačiau ten daug laiko aikštelėje nepraleisdavau. Su nostalgija prisimenu, kai laimėjome Eurolygos pirmenybes, tuomet labai pakilo mūsų kontraktų kaina. Buvo gražių akimirkų...

Išvykus iš „Žalgirio“ į Italijos klubą - Bolonijos „Paf“ ekipą - buvo vieni sunkiausių karjeros metų. Legionieriaus duona nebuvo lengva, nemokėjau nei angliškai, nei itališkai.

Persilaužimas įvyko Rusijoje. Italijoje buvo labai stipri krepšinio lyga, o Rusijoje gal nebuvo tokia pajėgi ta lyga. Sezonas man buvo sėkmingas ir tuomet įgavau daugiau pasitikėjimo savimi. O pasitikėjimas taip pat labai svarbu.

- Kažkada turėjote galimybių žaisti NBA. 1995 metais NBA naujokų biržoje 54-uoju šaukimu buvote pasirinktas Sietlo „Supersonics“ komandos. Iškart po to Sietlo klubas perleido teises į „Milwauke Bucks“ komandą. Bet taip ir nežaidėte NBA. Gal dar dabar svajojate apie tai?

- Kas žino, jei būčiau labai norėjęs žaisti NBA, gal ir būčiau prasimušęs. Tuomet, kaip tik po vestuvių, buvau nuvykęs į treniruočių stovyklą. Nebuvo didelio ūpo, kadangi kaustė nežinia, ar ten nuvykęs gausiu žaisti, ar visą laiką sėdėsiu tik ant atsarginio krepšininkų suolelio. Norėjosi dar šiek tie patirties įgauti Europoje.

- Vis tiek visų krepšininkų svajonė – NBA. Nesigailite, kad nepavyko ten prasimušti?

- Kad labai stipriai gailėčiausi – tai nepasakyčiau. Man gerai ir Europoje.

Patirtis – iš A.Sabonio

- O ką galėtumėte pasakyti apie Lietuvos rinktinę, kuri rugpjūčio 19 – rugsėjo 3 dienomis Japonijoje žais pasaulio pirmenybėse?

- Kaip sakė Mindaugas Žukauskas, jei broliams Lavrinovičiams seksis, tuomet iškovosime auksą.

- O pačiam nekilo noras žaisti rinktinėje? Žinau, jog buvote paskelbęs, kad rinktinėje baigiate karjerą, tačiau futbolininkas Z.Zidanas taip pat kažkada buvo ištaręs šiuos žodžius, bet vėl buvo sugrįžęs į rinktinę.

- Gal ir buvo noras, tačiau juk ne visada norai sutampa su galimybėmis. Visada noriai atstovaudavau savo šaliai, tačiau kai esi traumuotas, vargu ar gali padėti.

Galiu pasakyti, kad žaidimas rinktinėje man tikrai suteikė labai daug patirties. Pasistumdymai per treniruotes su Arvydu Saboniu ar Gintaru Einikiu mane daug ko išmokė.

Praleisti rinktinėje metai man sukelia daug smagių ir neišdildomų prisiminimų. Be abejo, buvo ir ypač sunkių momentų, kuomet būdavau taip „nusikalęs“, kad vos kojas pavilkdavau. Tačiau tai dar labiau pasaldina pergalės skonį. Turiu namuose pasidaręs net specialų kampelį, kur esu įsirėminęs ir pasikabinęs nuotraukas iš gražiausių čempionatų akimirkų.

- Anksčiau žaisti šalies rinktinėje buvo garbės ir prestižo reikalas. O dabar nemaža dalis krepšininkų randa priežasčių atsisakyti atstovauti šaliai. Ką manote apie tai?

- Šiaip man atrodo, kad jaunimas noriai žaidžia ir patys veržiasi į rinktinę. Tačiau kai jau ateina metai, kai žaidi klubuose, nebėra ką įrodinėti, tuomet vertini kontraktą ir savo sveikatą. Šiaip su metais pavargsta žaidėjai, ir kojos, ir nugaros jau nebeatlaiko tokių krūvių. Gal kas nesupranta šito, bet tikrovė yra tokia. Negali sau leisti žaisti rinktinėje, o paskui tiesiai važiuoti į klubą. Juk negali žaisti visus metus be jokio poilsio. Pas mus Lietuvoje - visi krepšinio specialistai. Lengva žmonėms kalbėti ir peikti kitus, reikėtų patiems atsidurti tų krepšininkų kailyje, tuomet suprastų.

Sentimentai - „Neptūnui“

- Ar jaučiate sentimentų pirmajai savo ekipai – Klaipėdos „Neptūnui“?

- Visą laiką prisimenu. Nuolat internete pasižiūriu, kaip sekasi komandai, kas treneris, kokie žaidėjai žaidžia ir panašiai.

Neseniai buvau nuvažiavęs į „Neptūno“ salę, žiūriu - labai gražiai sutvarkyta. Dar pamaniau, apmaudu, kad mums neteko žaisti tokiomis sąlygomis. Mano laikais krepšiai buvo prastesni. Tačiau tai nėra blogai, tie dalykai dar labiau grūdina.

- Pagerbiant jūsų žygdarbį 1999 metais Europos čempionate Klaipėdoje buvo įrengta jūsų vardo krepšinio aikštelė. Ar einate ten kartais pamėtyti į krepšį?

- Specialiai važiuoti pamėtyti dar nebuvau. Turiu kieme savo krepšį, tegul ten žaidžia vaikai. Aš dažnai pro ten pravažiuoju ir pastebėjau, kad ten visada žaidžia būrys vaikų. Malonu, kad vaikai treniruojasi ir domisi krepšiniu.

- Esate gerai žinomas krepšininkas. Ar aplinkinių dėmesys gatvėje neerzina?

- Kai tik pradėjau žaisti krepšinį, labai vargindavo. O dabar jau nebekreipiu dėmesio, tiesiog pripratau.

Verslui trūksta laiko

- Kas yra didžiausias žaidimo kritikas ir vertintojas? Gal žmona?

- Žmona kartais pakomentuoja mano žaidimą, tačiau ne tiek, kad išvestų mane iš kantrybės (juokiasi, - aut.past.). Gal daugiau kritikai yra treneriai. Nors šiaip ir pats matai, kai blogai einasi žaisti, ir pats bandai susitvarkyti su užgulusiomis problemomis. Daug dėmesio kritikai neskiriu. Jei kiekvieno kritiko klausyčiau, tai būtų nekas. Pastebėjau, į kokią šalį benuvažiuotum, visi viską žino, visi viską moka, bet pasižiūri, kad jie net kamuolio varytis nesugeba.

- Žaisdamas krepšinį spėjote ir susikurti verslą – užsiimate savo vardo plastikinių langų prekyba. Sunkiau sportuoti ar būti verslo žmogumi?

- Kažką su draugu bandėme daryti, tačiau jau galima sakyti, kad esu ir išėjęs iš šio verslo. Norėjau investuoti, kad tie uždirbti pinigai nedingtų ir bent menka nauda būtų.

Kai pradėjome verslą, viskas klostėsi pakankamai normaliai. Tačiau vėliau įsikūrė labai daug firmų. Norint tuo užsiimti, reikia skirti labai daug laiko ir dėmesio. O aš laisvo laiko labai mažai turiu, tad geriau labiau save atiduosiu sportui ir veiklai, kuri man arčiau širdies, – krepšiniui.

- Ačiū už pokalbį.