Lietuvos rinktinės gynėjo A.Klimavičiaus svajonė – įsitvirtinti Maskvos „Dinamo“ starto vienuolikėje

Arūnas Klimavičius nepuoselėja nerealių svajonių. Lietuvos futbolo rinktinės gynėjas tikina negalvojąs apie elitines Europos lygas, nes didžiausias jo tikslas šiuo metu – įsitvirtinti pagrindinėje Maskvos „Dinamo“ sudėtyje.

Šią užduotį Lietuvos rinktinėje panevėžietis jau įvykdė – pernai aštuoniuose iš devynių Europos čempionato atrankos mačų jis rungtyniavo nuo pirmosios minutės. Naujas futbolo pavasaris 25 metų futbolininkui atnešė dar džiugesnių išgyvenimų, nes draugiškose rungtynėse su Azerbaidžanu jis įmušė pirmą įvartį gindamas šalies rinktinės garbę.
Po šių rungtynių A.Klimavičius dienraščiui papasakojo apie žaidimą „Dinamo“ komandoje ir tai, kad futbolininkus į rungtynes Maskvoje kartais veža net greitosios pagalbos automobiliai.
– Sveikinimai įmušus pirmąjį įvartį Lietuvos rinktinėje. Gynėjui nuginkluoti vartininką tikriausiai itin malonu?
– Treneris būtent prieš šias rungtynes davė nurodymus, kad krašto gynėjai turi daugiau jungtis prie atakų, tačiau ir šiaip stengiuosi prisidėti prie atakų per standartines situacijas. Tuomet tikiuosi įmušti įvartį, bet ne visada pasiseka, tad tenka greitai skubėti į gynybą. Šįkart pasisekė ir labai tuo džiaugiuosi. Juolab kad man tai pirmasis įvartis rinktinėje.
– Kaip vertinate tas sąlygas, kuriomis teko žaisti su Azerbaidžanu?
– Daugelis iš mūsų prisimename tokias aikštes nuo tada, kai dar patys žaidėme Lietuvoje. Tačiau kai išvažiuoji į užsienį, pamatai visai kitokius stadionus ir aikštes, sunkoka grįžti čia ir vėl lipti ant sniego. Visos aplinkinės šalys – Lenkija, Rusija, Ukraina – turi šildomus stadionus, o pas mus to vis nėra. Palyginti su užsienio valstybėmis, mes dar daug kuo atsiliekame. Problemų apstu, bet tikiu, kad ateityje viskas keisis tik į gera.
– Galbūt tokios sąlygos kartais priverčia susimąstyti, kad apskritai neverta važiuoti atstovauti šalies rinktinei?
– Tikrai ne, į rinktinę visada važiuoju su dideliu malonumu. Visi esame kaip viena didelė šeima, be to, grįžęs į rinktinę susitinku su retai matomais draugais. Galiu ir už komandos draugus pasakyti, kad visi galvojame taip pat. Suprantame, kad sąlygos per dieną nepasikeis, tad į tai reaguojame tik kaip į nedidelį nepatogumą.
– Maskvos „Dinamo“ komandai atstovaujate antrus metus. Kaip pavyko prisitaikyti Rusijos sostinėje?
– Sąlygos komandoje man sudarytos idealios – ir bazė, ir nuomojamas butas.
Praėjusį sezoną vertinčiau normaliai, pavyko gana greitai prisitaikyti, žaidžiau nemažai rungtynių. Šį sezoną pirmajame ture nežaidžiau, antrajame rungtyniavau 45 minutes, tad kol kas dar sunku pasakyti, kaip viskas klostysis.
– Vidinė konkurencija „Dinamo“ komandoje – labai arši?
– „Dinamo“ turi labai daug lygiaverčių žaidėjų, treneriai turi iš ko rinktis. Užtenka padaryti kelias klaidas ir gali labai ilgam sėsti ant atsarginių suolo. O tada jau tenka kantriai dirbti treniruotėse ir laukti, kol kas nors patirs traumą arba padarys klaidų. Tenka laukti savojo šanso ir pasistengti jį išnaudoti. Kol kas tikrai savęs negaliu vadinti starto sudėties žaidėju, nors kartais ir pradedu rungtynes nuo pat pradžių. Dažniau būnu tarp atsarginių. Taigi tikrai yra kur tobulėti ir ko siekti.
– Kokį įspūdį palieka Rusijos čempionato lygis?
– Kaip tik neseniai mačiau UEFA lentelę, kad Rusijos lyga tarp Europos šalių pagal pajėgumą užima šeštą vietą ir atsilieka tik nuo elitinių Anglijos, Ispanijos, Italijos, Vokietijos čempionatų. Tikrai daug pasako tai, kad Rusijoje rungtyniauja net Brazilijos rinktinės žaidėjai. Ir iš Rusijos lygos žaidėjai išvažiuoja tik į stipresnius klubus – Branislavą Ivanovičių neseniai perpirko Londono „Chelsea“ (Anglija), girdėjau, kad Romanu Pavliučenka domisi Madrido „Real“ (Ispanija), Aleksandras Keržakovas žaidė „Sevilla“ (Ispanija), o dabar grįžo pas mus, į „Dinamo“. Rusai važiuoja tik į stipresnius klubus. Į to paties lygio komandas jų nepriviliosi, nes ir Rusijoje lygis yra aukštas, o klubų biudžetai dideli. Ir šiemetinis Rusijos čempionatas žada didelę intrigą.
– Jei pasitaikytų galimybė pakeisti klubą, taip pat tikriausiai vyktumėte į vieną iš tų penkių stipresnių lygų?
– Nepuoselėju tokių svajonių. Realiai vertinu situaciją. Man jau nebe 17–18 metų, kad galvočiau, kokiame svajonių klube noriu žaisti. Man visiškai užtektų įsitvirtinti „Dinamo“ komandoje ir nuolat žaisti pagrindinėje sudėtyje artimiausius kelerius metus. Tai šiuo metu ir yra mano svajonė.
– Pastaraisiais metais apie transporto spūstis Maskvos gatvėse jau sklando legendos. Kaip kovojate su jomis?
– Jei kas nors ir bandė kovoti, tai tikrai nelaimėjo. Mūsų treniruočių bazė yra tolokai nuo buto, už miesto, tad su Žydrūnu Karčemarsku stengiamės išvažiuoti anksčiau, pasilikti laiko, nes nežinai, kur teks sustoti ir kiek stovėti. Praėjusiais metais nepavėlavome nė karto, bet kelis sykius atvažiavome tik paskutinę minutę. Spūstys jau tampa įprasta kasdienybe. Ir treneriai tai supranta, nesiima sankcijų už menkus pavėlavimus. Jei jau vėluoja, tai vėluoja visi žaidėjai. Tada jau aišku, kad stovi visa Maskva.
– Pats vairuojate?
– Ne. Kaip sakiau, į treniruotes važiuoju su Žydrūnu, o šiaip išėjus į gatvę tereikia iškelti ranką ir iškart sustoja koks „Žiguliukas“.
– Teko girdėti istoriją, kad Rusijos miestuose panašiai uždarbiauja net ir greitosios pagalbos automobiliai?
– Buvo toks vienas kurioziškas atvejis. Važiuodami į varžybas patekome į smulkią avariją. Pamatėme, kad spėti į varžybas įprastu būdu niekaip nebeįmanoma. Žydrūną vežė greitosios pagalbos automobilis su įjungtais švyturėliais. Šiaip ne taip spėjo (juokiasi).
– Spūstys – vienintelis Maskvos trūkumas?
– Tikriausiai. Maskva labai didelė, yra kur nueiti, ką pamatyti. Dažniausiai į kavinę ar kiną einame su Karčemarsku. Tai natūralu – mūsų komandos serbai laisvalaikiu daugiau bendrauja su saviškiais, portugalai ir rusai – taip pat. Bet komandoje nėra susiskirstymo į grupeles. Kai esame kartu, visi bendrauja su visais.
– Jūsų jaunesnysis brolis Linas taip pat žaidžia futbolą ir neseniai pasirašė ilgalaikę sutartį su vienu pajėgiausių Ukrainos klubų Dnepropetrovsko „Dnipro“. Ar jau pasiginčijate, kuris iš jūsų geresnis futbolininkas?
– Kad dar nebuvo tokių ginčų (šypsosi). Aš žaidžiu rinktinėje, tai reiškia, kad kol kas aš tikriausiai geresnis. Bet džiaugiuosi dėl brolio, kad jis išvyko į tokį pajėgų klubą, kuriame galės sparčiai tobulėti. Tikiuosi, kad ateityje mes turėsime galimybių kartu žaisti rinktinėje.
– Broliai krepšininkai Lavrinovičiai yra pasakoję, kad pokalbiams telefonu išleidžia tūkstančius. Kiek kainuoja jūsų bendravimas su broliu?
– Tūkstančių tikrai nekainuoja. Tiesa, kai išvažiavau į Maskvą, pirmaisiais mėnesiais buvo nelengva, į Lietuvą skambindavau dažnai, todėl ir telefono sąskaitos buvo nemažos. Dabar jau apsipratau, nebūtina naudotis vien telefonu – yra ir internetas, kur viskas nemokama. Be to, ir į Lietuvą vis pavyksta ištrūkti.