Iš teisėsaugos radaro neištrūkstantis Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentas Julius Kvedaras ir jo veiklos tyrimas apnuogino daugiau šalies futbolo dėmių. Viena jų krito ir ant septintus metus Kaune veikiančios Nacionalinės futbolo akademijos (NFA).

Sutepta reputacija

Lietuvos rinktinei žaibišku greičiu prarandant turėtas pozicijas ir kiekvienąkart pasaulio ir Europos čempionatų atrankos varžybose smingant į dugną, šalies futbolo vadovai mėgdavo pirštu besti į NFA, kurioje „ugdomos Lietuvos trispalvę į šviesesnį rytojų ir žemyno ar planetos pirmenybių finalus išvesiančios ateities žvaigždės“.

Vis dėlto vienas atrankos ciklas veja kitą, o laukiamos pažangos nematyti. Be to, NFA auklėtiniai tarptautiniuose futbolo forumuose kol kas beviltiškai pralaimi savo bendraamžiams iš kitų šalių. Nacionalinės rinktinės treneriai ir senbuviai vis garsiau užsimena apie tai, kad jaunų talentų, kurie galėtų belstis į pagrindinės ekipos duris, ne tik kad negalima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, tačiau jų apskritai nėra.

Lygiai prieš metus NFA vadovaujantis Raimondas Statkevičius aiškino, kad jaunųjų futbolininkų alma mater drąsiai gali didžiuotis savo pasiekimais: akademija visoje Europoje vertinama ne tik kaip prestižinė jaunų, talentingų futbolininkų mokykla, bet ir kaip šalies futbolo techninis plėtojimo centras.

Vis dėlto šiemet LFF sudrebinęs korupcijos skandalas ir NFA autoritetui tvojo tarsi kūjis. Per ikiteisminį tyrimą pareigūnai gavo duomenų, kad nelegalių pajamų J.Kvedaras gali gauti ir per tarpininkus nuomodamas NFA aikštes. Teigiama, kad pastaraisiais metais nuomos pajamos už šią aikštę sumažėjo beveik tris kartus.

Laikinojoje sostinėje vieša paslaptis, kad NFA aikštėse nuolat treniruojasi ir dabar jau nušalinto LFF prezidento puikiai pažįstami nusikalstamo pasaulio veikėjai, o dėl jų interesų kartais tenka pakoreguoti ir jaunųjų futbolo akademijos auklėtinių treniruočių grafikus.

Kritikuoja sistemą

„Per tiek nepriklausomybės metų mažai kas padaryta, kad Lietuvos futbolas pakiltų į aukštumas. Mūsų futbolo lygis yra labai žemas, Europoje esame žemesnio lygio nei vidutiniokai. Vaikų ir jaunimo futbolas turėtų būti strateginis prioritetas, o taip tikrai nėra“, – apie jaunųjų šalies futbolininkų ugdymą kalbėjo buvęs Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Benjaminas Zelkevičius.

Apie šalies futbolo skaudulius nevengiantis kalbėti garsus treneris teigė, kad sistema, pagal kurią atrenkami talentingiausi jauni žaidėjai, yra ydinga ir veikia visiškai neefektyviai.

„Dabar tų mokyklų pilna, dirbtinai sukurtos akademijos, viskas kažkaip išpūsta. Vaikų užimtumas užtikrintas, bet meistriškumo sunku tikėtis. Pradinė futbolininko rengimo pakopa turėtų būti bendrojo lavinimo mokykloje, o atrasti perliukai pereitų į akademiją. Reikia su jaunimu dirbti ne iki 14 metų, o iki pat universiteto“, – įsitikinęs B. Zelkevičius.

Kad dabartinės jaunųjų talentų ugdymo programos Lietuvoje veikia neefektyviai, B. Zelkevičiui pritarė ir buvęs jo auklėtinis, dabar Kopenhagos „Brondby IF“ klubą treniruojantis Aurelijus Skarbalius.

„Reikia sudaryti programas, auginti jaunus žaidėjus ir tikslingai dirbti pasitelkiant naujausias analizių sistemas. Akivaizdu, kad dabar kažkas sistemoje neveikia. Mūsų šalis turi gabių vaikinų, kurie yra greiti ir atletiški. Tokių žaidėjų šiuolaikiniame futbole reikia“, – įsitikinęs buvęs ilgametis rinktinės gynėjas.

Pirmenybė – saviškiams

Ne vienas šalies periferijoje dirbantis futbolo specialistas yra prisipažinęs, kad talentingiausi vaikai į NFA graibstomi arba tiesiog perviliojami. Vis dėlto, jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių jaunas talentas atsisako vykti į Kauną, jam durys į to amžiaus grupės rinktinę praktiškai užtrenkiamos.

Nemažas sujudimas futbolo bendruomenėje kilo šių metų pradžioje, kai Lietuvos aštuoniolikmečių rinktinė po šešerių metų pertraukos buvo pakviesta dalyvauti Sankt Peterburge vykusiame Valentino Granatkino atminimo turnyre.

Aštuoniolikmečių rinktinės pagrindą sudarė 1994–1995 m. gimę NFA auklėtiniai, nors viešoje erdvėje daug kas garsiai kalbėjo, kad už komandos borto liko ir daug talentingesnių vaikų, kurie atstovavo kitoms futbolo mokykloms ir nesutiko keltis į akademiją.

Jau nemažai metų jaunosios kartos problema įvardijamas motyvacijos stygius. Nacionalinės rinktinės vyriausiasis treneris Csaba Laszlo, kalbėdamas apie artimiausią pamainą, pirmiausia pažymi netinkamą nusiteikimą, bet ar gali būti kitaip, jei prieš pat V. Granatkino turnyrą komandos treneris Antanas Vingilys nekelė tikslų nei sau, nei komandai. „Turnyrui didelių tikslų nekeliame, nes puikiai suprantame, kad žaidėjų sportinė forma sausio pradžioje nėra geriausia“, – tokios nuotaikos į Rusiją vyko treneris.

Kolegoms nepadeda

Netylant diskusijoms apie vaikų trenerių darbą, NFA vadovai aiškino, kad vaikai į akademiją patenka neturėdami elementarių futbolo žinių.

Vis dėlto šių metų balandį Vilniaus „Granito“ futbolo mokyklą aplankę britų futbolo akademijos treneriai pažėrė visai kitokių argumentų. „Bent jau šiame klube dirbantys vaikų treneriai man padarė gerą įspūdį. Jie yra gana griežti, drausmingi, o jų darbas treniruotėse nedaug kuo skiriasi nuo mūsų. Kalbant apie pačius mažiausius vaikus, treniruotėse būtina atrasti pusiausvyrą tarp žaidimų, malonumų ir drausmės. Gal kiek daugiau dėmesio būtų galima skirti futbolo žaidimo teorijai, supratimui apie šią sporto šaką, bet tai – jau detalės“, – akmenį į LFF proteguojamos NFA daržą metė „Brooke House College“ futbolo specialistas Benas Watsas.

Apie šalies futbolo problemas dažnai kalbantis opozicionierius Ritas Vaiginas yra įsitikinęs, kad išpūstu biudžetu gyvenanti LFF lėšas šios sporto šakos plėtotės programoms paskirsto neefektyviai.

„Pasaulyje geriausi futbolininkai užauga būtent futbolo akademijose. Mes turime vienintelę NFA Kaune. Išlaikyti akademiją kainuoja 2 ar 3 mln. litų. Kalbėti, kad didžiąją dalį pinigų investuojame į jaunimo futbolą, – apgaulė ir melas. Be to, kai dirbau Kūno kultūros ir sporto departamente, į mane ne kartą kreipėsi visų didžiųjų miestų futbolo vadovai, nes jie irgi teoriškai turi įkūrę futbolo akademijas, bet iš LFF nesulaukė jokios paramos“, – tvirtino iš LFF narių pašalintos Vilniaus apskrities futbolo federacijos (VAFF) prezidentas R. Vaiginas.

Mokytis nereikia?

Šiemet kovą Lietuvos jaunių (gim. 1995 m. ir jaunesnių žaidėjų) rinktinė Europos pirmenybių elitinio atrankos etapo turnyre pralaimėjo visas rungtynes ir grupėje buvo paskutinė. Škotijoje lietuvių fiasko stebėjęs nacionalinės rinktinės treneris C. Laszlo teigė žinąs tokio bejėgiškumo priežastis.

Vengras iškėlė kontroversišką mintį, kuri dar labiau turėjo atvėsinti tėvų norus atiduoti savo atžalas į abejotinos reputacijos futbolo talentus auginančią NFA.

„Talentingiausiems jauniems futbolininkams siūlyčiau mesti mokslus ir visą laiką skirti tik futbolui. Žinau, kad tai skamba keistai, bet akademijos iš tiesų veikia kaip žaidėjų fabrikai. Neturėtų to daryti visi jaunuoliai, žaidžiantys futbolą, tik patys talentingiausi. Keleriems metams mesti mokslus į šalį ir visą laiką paskirti futbolui, kad taptum aukšto lygio profesionalu. Mokslo srityje bus galima ir vėliau pasivyti“, – įsitikinęs C. Laszlo.

Rinktinės strategas pateikė Leverkuzeno „Bayer“ jaunimo akademijos pavyzdį, tačiau turbūt užmiršo, kad ne mažiau svarbu ne tik pats vaikas, tačiau ir specialisto, kuris su juo dirba, kvalifikacija.

Pavyzdžiu galėtų būti dabartinė Vokietijos rinktinė. Šiemet Europos čempionate galingai žaidusi ir tik pusfinalyje netikėtai suklupusi Joachimo Löwo ekipa – efektingai veikiančios jaunimo sistemos produktas. Komandos branduolį sudarantys žaidėjai pradėti ugdyti po to, kai Vokietija patyrė fiasko 1998 m. planetos čempionate Prancūzijoje ir po dvejų metų Belgijoje ir Olandijoje vykusiose žemyno pirmenybėse.

Vokiečiai jau raško saldžius kryptingo darbo vaisius, o lietuviai tebetrypčioja vietoje, džiaugiasi, kad pavyksta vieną kitą futbolininką išleisti į Italijos ar Anglijos kurio nors klubo jaunimo komandą, ir aimanuoja, kad nėra kuo pakeisti nacionalinės rinktinės lyderius.

Trenerių problemos

Trenerių atranka – dar vienas pritvinkęs pūlinys, kaustantis šalies futbolo plėtojimąsi. Jaunimo rinktinių treneriais skiriami specialistai – geri LFF viršūnėlių bičiuliai.

Gerai šalyje vertinamiems ir didžiulę patirtį sukaupusiems specialistams federacijoje – ne vieta. „Aš ten, matyt, nesu reikalingas. Niekas manęs nekviečia ir turbūt nekvies. Galėčiau savo patirtį perteikti, nes futbole kažką išmanau“, – į klausimą, ar yra gavęs kvietimą dirbti LFF struktūrose, atsakė B. Zelkevičius.

Į panašią situaciją prieš kelerius metus pateko ir vienu iš perspektyviausių jaunosios kartos futbolo trenerių vadinamas Valdas Dambrauskas. Beveik dešimtmetį Anglijoje trenerio mokslus krimtęs ir tokių klubų kaip „Manchester United“ ar Londono „Fulham“ akademijose stažavęsis perspektyvus specialistas tėvynėje susidūrė su niūria realybe. Nors V. Dambrauskui LFF vadovai suteikė šansą trumpai pavadovauti Lietuvos septyniolikmečių rinktinei, įgyvendinti ilgalaikės vizijos ambicingas specialistas nespėjo.

Šalies futbolo užribyje pastaruoju metu atsidūrę treneriai pernai nusprendė patys imtis iniciatyvos ir įkūrė Lietuvos futbolo trenerių asociaciją (LFTA).

Tarp jos narių yra ne vienas puikiai šalies futbolo pasaulyje žinomas profesionalas: Eimantas Poderis, Kęstutis Latoža, Vytautas Stanevičius, Laimis Bičkauskas, Rimantas Turskis.

Ne vieną žinomą futbolininką išugdęs Viktoras Osetrovas neneigė, kad LFTA įkūrimą paskubino iš LFF vadovų pasipylusi nepagrįsta kritika. „Norėtume pakelti trenerio darbo prestižą. Labai nesmagu, kad sunkiai ir nuoširdžiai dirbantys specialistai sulaukė LFF išpuolių. Manome, kad trenerio darbas buvo tendencingai žeminamas“, – nuoskaudos neslėpė LFTA vadovas vilnietis V. Osetrovas.

Dar vienas įrodymas, kad jaunųjų futbolininkų ugdymo sistemoje apstu spragų, galėtų būti praėjusį mėnesį Trakuose Italijos futbolo grando „AC Milan“ trenerių surengta stovykla mažiesiems odinio kamuolio entuziastams.

Iš Europos vicečempionų šalies atvežtos idėjos ir naujos treniruočių metodikos visiškai nesudomino Lietuvos trenerių, iš kurių nė vienas neatvyko pažiūrėti, kaip su vaikais dirba futbolo šalies treneriai. Toks lietuvių abejingumas ypač stebino tėvus, kurių vaikai dalyvavo šioje stovykloje.

„Paklausiau vieno specialisto iš Vilniaus, kodėl nė vienas Lietuvos treneris neatvyko pasidomėti kolegų iš “AC Milan„ klubo patirtimi. Žinote, ką atsakė? O ką jie naujo mums parodys? Kai toks požiūris, tai ir degraduoja mūsų futbolininkai“, – pasakojo du sūnus į stovyklą atvežęs tėvas.