Futbolo mokyklai trūksta aikščių

Klaipėdos sporto bazėse ir mokyklose apstu sunkumų. Vienų sporto šakų treneriai skundžiasi treniruočių sąlygomis ir sporto bazių būkle, antri – nepatenkinti finansavimu, kiti – pasigenda vaikų aktyvumo ir užsispyrimo siekti aukščiausių apdovanojimų.

Taigi mes kaskart bandysime supažindinti su sporto bazių problemomis, treneriais, išsiaiškinti, kokia tvarka yra priimami nauji norintys sportuoti vaikai, kokiais laimėjimais per pastaruosius metus treneriai ar sporto įstaigų vadovai gali pasigirti ir, žinoma, pasidomėsime apie įvairių sporto šakų tolesnius planus ir perspektyvas.

Šįkart pabandysime pagvildenti apie vaikų futbolą. Mūsų taikinio centre – Klaipėdos futbolo mokykla.

Griežta atranka - atgyvena

Pasak Klaipėdos futbolo mokyklos direktoriaus Antano Adomyno, šiuo metu jų įstaigoje futbolo gudrybių mokosi beveik šeši šimtai vaikų ir paauglių – nuo 6 iki 18 metų. „Būna, kad tėvai kartais atveža kamuolį paspardyti ir pasitreniruoti net darželinukus. Tačiau labiausiai futbolu domisi ir daugiausiai treniruotes lanko trečiokai arba ketvirtokai. Jiems viskas įdomu, jie imlūs trenerių pastaboms ir pamokymams“, - sakė A.Adomynas.

Futbolo specialistas patvirtino, kad pastaraisiais metais su naujų talentingų vaikų paieška yra gerokai sudėtingiau nei tarybiniais laikais. „Anksčiau pakakdavo į laikraštį įdėti skelbimą - ir ateidavo šimtai norinčiųjų, didžiausios eilės būdavo. Tuomet galėdavome vykdyti griežtą atranką ir priimti tik pačius gabiausius. O dabar priimame visus norinčiuosius. Vėliau jie patys savaime atsisijoja.

Treneriai nuolat vaikšto po mokyklas ir ragina lankyti užsiėmimus. Jei tėvai neturi laiko savo atžalų atvežti į treniruotes mašina, mažesnieji vaikai patys nelabai noriai važiuoja. Kartais kiti mūsų treneriai treniruotes rengia net vaikams patogiose vietose – stadionuose prie jų mokyklų“, - pasakojo jau ketverius metus futbolo mokyklai vadovaujantis A.Adomynas.

Pinigų rinkliava nebeužsiima

- Kiek Jūsų mokykloje dirba futbolo trenerių?

- Šiuo metu etatinių trenerių – dešimt ir dar dirba keturi pagalbiniai ugdytojai. Trys treneriai dirba su mergaičių grupėmis.

Dabar naujus vaikus priiminėja Rimantas Skersys, Vladimiras Ivanovas, Pranas Ivaškevičius. Kadangi visi vaikai mokosi iš ryto, treniruotės prasideda po pietų ir vyksta iki vakaro. Kiekvienoje amžiaus grupėje turime po du trenerius, tad vaikas jam patogiu laiku gali eiti sportuoti.

- O užsiėmimai mokami?

- Ne. Mus išlaiko savivaldybė. Prieš kelis metus iš vaikų rinkdavome po penkis ar dešimt litų, bet tai nepasiteisino. Būdavo sudėtinga, ypač iš vyresnių, surinkti pinigus. Tėvai jiems duodavo pinigų, o šie sau nueidavo į kompiuterinę ir išleisdavo.

- Kokiais pasiekimais per pastaruosius metus galite pasigirti?

- Aukščiausioje lygoje rungtyniavo net septynios klaipėdiečių komandos, šiemet – penkios. Nuolat mūsų trys keturios ekipos skirtingose amžiaus grupėse tampa prizininkėmis. Salės futbolo šalies čempionate kasmet kuri nors mūsų komanda tampa čempionais.

Esame išugdę gerai Lietuvoje žinomų futbolo specialistų ir meistrų – Tomas Danilevičius, Saulius Mikalajūnas, Audrius Žuta. Jaunosios mūsų žvaigždės – Andrius Bartkus, Kęstutis Ivaškevičius.

Kaskart Lietuvos jaunimo rinktinei atstovauja po tris keturis mūsų futbolininkus.

Mūsų sąlygos svečiams kelia šypsnį

- Galima sakyti, kad futbolininkų lygis kyla?

- Lietuvos lygiu nelabai... Problema ta, kad neturime gerų sporto bazių – nėra aikščių, žiemos laiku trūksta salių.

Treniruotis šaltuoju metu savo salės neturime. Sportuojame „Žalgirio“ salėje. anksčiau dar ten nebuvo šildymo, tad vaikai žiemą eidavo į lauką pasišildyti. Šiais metais bėda su šildymu lyg ir susitvarkė.

Anksčiau vidurinių mokyklų salėse leisdavo dažniau treniruotis. Galėdavome sau sportuoti po šešias valandas - nuo trečios iki devintos valandos. O dabar laiką sutrumpino iki dviejų trijų valandų. Savaitgaliais nebeleidžia treniruotis, nes budintys darbuotojai nebedirba ir nuolat įjungta signalizacija.

- Tai, kiek supratau, sporto baze nesate patenkintas?

- Tiesiog nelabai telpame. Dažnai dirbame susigrūdę, neretai vienoje aikštėje treniruojamės net po keturias grupes.

Dažniausiai sportuojame aikštėje ant dirbtinės dangos. Tačiau ir ši baigia susidėvėti. Jau šešeri metai, kaip ta danga paklota. Visų pirma, labai blogai ją patiesė, prastai priklijavo. Per stipresnį vėją vietomis tą dangą pakelia ir tiesiog susuka į rulonus. Net su varžtais bandome pritvirtinti. Juokinga... Tikriausiai pasaulyje tai pirmas atvejis, kad dirbtinė danga tvirtinama su varžtais. Spalio ar lapkričio mėnesį žadame keisti naują dangą. Stengiamės vaikams sudaryti kuo geresnes sąlygas, tačiau juk ne viskas nuo mūsų priklauso.

Mirtinai reikia Klaipėdoje daugiau futbolo aikščių ir aikštelių. Užsienyje prie futbolo mokyklų mažiausiai yra po penkias aikštes. Jie vis sportuoja skirtingose aikštelėse, kad neištryptų žolės. O mes per savaitę vienoje aikštėje sužaidžiame po septynerias aštuonerias rungtynes.

Kasmet Klaipėdoje rengiame Roberto Poškaus taurės turnyrą ir tiesiog sukame galvas, kokiose aikštėse priimti užsieniečius. Švedams ar vokiečiams net suima juokas, kai pasižiūri į mūsų treniruočių sąlygas ir aikštes.

Užsieniečiai tiesiog pakraupsta išvydę mūsų rūbines, tualetus ar dušus. Po varžybų būna labai suprakaitavę, kiaurai šlapi, tačiau nesiryžta eiti praustis.