Kai praėjusią vasarą buvo ištraukti Eurolygos burtai, suskirstę 24 žemyno komandas į grupes, Kauno „Žalgirio“ gerbėjai griebėsi už galvos. Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionai pateko į vieną kompaniją su labai stipriais varžovais. A grupė iškart buvo pavadinta mirtininkų.
Optimizmo nesuteikė ir pirmasis pralaimėjimas Bolonijoje niekuo neišsiskiriančiai „VidiVici“ komandai. Apskritai silpnas žaidimas svečių aikštėse tapo tarsi „Žalgirio“ vizitine kortele. Tačiau žalgiriečiai pamažu įsibėgėjo, o sporto halėje kėlė siaubą visiems priešininkams. Ir jeigu ne vienintelės rungtynės su Maskvos CSKA, už žaidimą namuose komandai būtų galima rašyti patį aukščiausiąjį įvertinimą.
Eurolygos reguliariajame sezone „Žalgirio“ krepšininkai iškovojo 8 pergales iš 14 galimų ir dar nesibaigus grupės varžyboms užsitikrino vietą antrajame etape. Dabar komandos laukia naujas iššūkis – TOP-16 varžybos. Pergalių jose žalgiriečiai paskutinį kartą buvo iškovoję 2003-2004 metų sezoną, kai komandoje žaidė Arvydas Sabonis.
– Aštuonios pergalės Eurolygos pirmajame etape – geras rezultatas. O kaip vertinate komandos žaidimą? – pasiteiravome „Žalgirio“ vyriausiojo trenerio Rimanto Grigo.
– Ketvirtoji vieta tokioje stiprioje grupėje – rezultatas geras, tačiau mūsų žaidimas ne visada buvo stabilus ir geras. Visai neblogai kaudavomės sporto halėje, tačiau banguotai ir nestabiliai žaisdavome išvykose. Todėl labai norėčiau savo komandos žaidėjams palinkėti mažiau blaškytis, atrasti save. Blaškymasis labiau priklausė ne nuo komandos, o nuo kai kurių žaidėjų, kurie nedemonstravo geriausios sportinės formos ir, prasidėjus keitimams, tai iškart pajusdavome.
– Vadinasi, daugiausia priekaištų turite nuo atsarginių suolo į žaidimą įsitraukiantiems krepšininkams?
– Norėčiau, kad jų žaidimas būtų stabilesnis. Kartais jie gali sužaisti labai gerai, o kartais – silpnai. Net nežinau, nuo ko tai priklauso. Gal kai kuriems paprasčiausiai stinga meistriškumo. Bet kovojant su stipriausiais Europos klubais negali laimėti žaisdamas vidutiniškai. Ir ypač svarbu kautis dėl kiekvieno kamuolio, nes labai dažnai būtent ši kova ir lemia laimėtoją.
– Kas lemia sėkmę kovojant dėl kamuolio? Pavyzdžiui, rungtynėse su „Tau Ceramica“ Kaune šitą kovą aiškiai laimėjote, o Vitorijoje – aiškiai pralaimėjote?
– Tai lemia daug dalykų. Neužtenka, krepšininkų terminais, tik „eiti ant lentos“. Mes labai daug dirbame pratindamiesi atsitverti savo dengiamą žaidėją, kad jis nepagriebtų kamuolio po netaiklaus savo komandos draugo metimo. Vitorijoje pirmajame ketvirtyje atkovojome 9 kamuolius, antrajame – jau tik 3. Neatsitvėrę savo dengiamųjų suteikėme varžovams galimybių kartoti metimus. Dėl to labai apmaudu, nes rungtynėms buvome labai gerai pasirengę, ir jų startas tai parodė. Varžovai buvo sutrikę ir nežinojo, ką daryti. Jie atsigavo tuomet, kai suteikėme jiems antruosius šansus kartoti metimus. Beje, tai vyko prasidėjus keitimams. Ir agresyvumo trūko. Buvo kalama, kad žaidėjai gintųsi ties pražangos riba, bet jie varžovus stabdė švelniai, o šie mušdavo per rankas taip, kad po to net baudas sunku pataikyti buvo. Tiesą sakant, agresyvumo mums trūksta ne tik ginantis, bet ir puolant. Tai labiausiai matėsi mače su CSKA Kaune. Gal tik Jonas Mačiulis šiuo atžvilgiu žaidžia teisingai.
– Kaip komandos žaidimo braižą būtų pakeitęs fiziškai galingas vidurio puolėjas?
– Puolimas būtų buvęs įvairiapusiškesnis. Ne kartą bandėme išvesti po krepšiu Eurelijų Žukauską, tačiau jam neretai trūko ne tik agresyvumo, bet ir taiklumo, ypač nuo baudų metimo linijos. Nežinau, kodėl. Treniruotėse dirbame, regis, pataiko, o varžybose ir vėl pro šalį meta. Galingas „centras“ labai praverstų, gerokai lengviau žaisti būtų Pauliui Jankūnui. Kai nėra stipraus vidurio puolėjo, jam tenka dvigubas dėmesys. Jeigu mūsų „centras“ galėtų nors savo varžovą įveikti vienas prieš vieną, kiekvienai komandai būtų gerokai daugiau problemų kovojant su mumis. O dabar gynybos dvejinti nereikia ir priešininkams daug lengviau „išgaudyti“ mūsų gynėjus.
– Būtent nuo gynėjų žaidimo labiausiai priklauso „Žalgirio“ sėkmė?
– Labiausiai priklausomi esame ne nuo Marcuso Browno tritaškių, o nuo DeJuano Collinso – kaip jis tą dieną vadovauja komandai aikštėje, kaip sugeba maitinti žaidėjus kamuoliais. M.Brownas yra išpildytojas, o kad jis laiku ir vietoje gautų kamuolį, daugelis žaidėjų turi dirbti jam, o labiausiai – D.Collinsas. Marcusui kartais trūksta agresyvumo, jis būna per daug pasyvus, bet kartais tai būna ir komandos bėda, nes mūsų aukštaūgiai labai retai po užtvaros kerta po krepšiu, ir tai lemia visus kitus veiksmus, kurie apsunkina M.Browno darbą. Būtų labai neteisinga sakyti, kad tik nuo šių dviejų gynėjų priklauso mūsų sėkmė. Jono Mačiulio atliekamas darbas – agresyvumas ir ginantis, ir puolant – taip pat neįkainojamas.
– Kas kėlė daugiausia rūpesčių sezono pradžioje ir ar pavyko tai ištaisyti?
– Nestabilus žaidimas buvo didžiausia bėda. Kartais atrodydavo, kad jau viskas gerėja, vienas, antras, trečias rungtynes sužaidžiame neblogai, visas mūsų mechanizmas gerai dirba, tačiau po to vėl viskas subyra. Ir aukštaūgių žaidimas buvo didelis rūpestis viso sezono metu. Galėdavome bet ką įveikti, kai sužaisdavo priekinės linijos krepšininkai. Negali vieni gynėjai visų aplošti.
– Ar Damiras Markota gali padėti išspręsti šias problemas?
– Tikiuosi, kad bent iš dalies padės, nes jis gali pataikyti iš toliau, o tai apsunkintų priešininkams gynybą.
– Esame matę labai galingą „Žalgirio“ puolimą. Tačiau gynyba, regis, ir toliau lieka komandos Achilo kulnu?
– Gynybos tobulinimas – nesibaigiantis procesas. Ji priklauso nuo visų žaidėjų. Jeigu kažkas neišmoko gintis iki 25 metų, aš per vieną sezoną jo neišmokysiu. Jeigu Marko Popovičius padaro klaidą, ją pripažįsta ir kitoje atakoje vėl taip pat klysta gindamasis, ką aš galiu pasakyti? Bet M.Brownas, J.Mačiulis, Goranas Jurakas gerai ginasi, P.Jankūnas – iš dalies. E.Žukauskas – kaip kada. Kiti ginasi žymiai silpniau. Gynybos sistemą visi supranta, bet kai negali jos išpildyti, tada prasideda laisva kūryba.
– Pirmą sezoną „Žalgiriui“ vadovavote nuo sezono pradžios. Kas buvo sunkiausia vadovaujant rungtynėms?
– Visada stengiuosi labai gerai pasirengti varžyboms sudėliodamas visą gynybos ir puolimo taktiką. Tuomet ramiai miegu ir į varžybas ateinu žinodamas, kad mano planas gali suveikti. Iš tiesų dažnai viskas veikdavo tol, kol žaidėjai laikydavosi drausmės aikštėje. O kai pradeda strigti puolimas, iškart tampa sunkiau gintis. Tuomet visi taktiniai planai pradeda byrėti ir juos atstatyti būna sunku.
– TOP-16 varžybose visi galingiausieji Eurolygos klubai tarsi perjungia aukštesnę pavarą. Ar „Žalgiris“ irgi gali žaisti geriau?
– Aišku, kad gali. Turime daug rezervų, tereikia jais pasinaudoti. Pirmiausiai – vidurio puolėjų žaidimas. Mano įsitikinimu, jie kol kas išnaudojo tik 50 procentų savo galimybių. Maksimaliai savo galimybes turi išnaudoti ir tie krepšininkai, kurie eina keisti lyderių. Jeigu pavyktų tai padaryti, būtume pajėgūs keliauti ir į tolimesnį Eurolygos etapą.
– Kaip rengsitės TOP-16 varžyboms?
– Jokio išskirtinio pasirengimo nebus. Savaitgalį vyko Baltijos lygos „Žvaigždžių diena“, šiandien prasideda Lietuvos krepšinio federacijos taurės turnyro finalo ketvertas, tad turėsime tik savaitę pasirengti pirmosioms TOP-16 rungtynėms. Sezonas labai sunkus, dėl varžybų kentėjo treniruočių procesas, bet šiuo atveju nieko pakeisti negalime. Svarbiausia, kad žaidėjai neturėtų jausti psichologinio nuovargio, kuris pasijunta, kai komanda nuolat pralošia. O mes šį sezoną laimime dažniau, nei pralaimime, krepšininkai, įveikdami pačius stipriausius varžovus, dar labiau pasikrauna teigiamos energijos. Psichologinį komfortą jie patiria ir tada, kai varžybose pavyksta įgyvendinti tai, kam rengėsi treniruotėse.
– Atmosfera komandoje gera?
– Mano supratimu, gera, nors spaudoje buvo bandymų teigti priešingai. Komandoje – darbiniai santykiai, kalbamės su žaidėjais, kartais – ir pakeltu tonu. Tačiau taip būna visur ir tai yra visiškai normalu. Tik mano nuostata yra tokia, kad visus darbo reikalus turime spręsti patys savo rate, o ne prie žiūrovų. Man kartais sako, kad nesu griežtas. Esu pakankamai griežtas tada, kai to reikia, bet ne prie žiūrovų akių. Žaidėjai yra gerbiami visame pasaulyje ir juos žeminti žiūrovų akivaizdoje, kad pasirodyčiau, koks esu „kietas“ treneris, būtų absurdas.