Iškrito trečdalis

D.Šemiotas per savo profesionalią karjerą turėjo ne vieną rimtą išbandymą. Tačiau, sulaukęs 39-erių, buvęs daugkartinis šalies bokso čempionas ir pasaulio pirmenybių prizininkas užkopė į dar vieną savo viršūnę.

Prancūzijoje surengtame prestižiniame pasaulio bekelės maratone „Ultra-Trail du Mont-Blanc“ D.Šemiotas įveikė ekstremalią kalnų trasą. 39 valandos nesustojamo bėgimo ir vos 7 minutės miego – tokiu ritmu 170 km kalnų takais pralėkė buvęs boksininkas.

Apie varžybų ekstremalumą liudija iškalbinga statistika. Iš viso Šamoni mieste Rytų Prancūzijoje prie starto linijos stojo per 2,5 tūkst. bėgikų, iš kurių distancijoje iškrito apie 900. Dalyviai turėjo 46.30 val. laiko limitą, per kurį galėjo įveikti trasą, nusidriekusią aplink aukščiausią Europos viršukalnę Monblaną ir kertančią net tris šalis – Prancūziją, Italiją ir Šveicariją.

Išbandymas: 39 valandas nesustojamo bėgimo ir vos 7 minutės miego – tokiu ritmu 170 km kalnų takais pralėkė D. Šemiotas. / D. Šemioto asmeninio archyvo nuotr.

Sportinei avantiūrai D.Šemiotas pasiryžo dar prieš pusantrų metų. Iš pradžių dalyvavo keliose lengvesnėse varžybose Lietuvoje ir užsienyje, o šių metų pradžioje sužinojo, kad yra atrinktas į „Ultra-Trail du Mont-Blanc“ dalyvių sąrašą.

Tai lėmė ne tik surinkti įskaitos atrankos taškai, bet ir paprasčiausia sėkmė. Kasmet į varžybas pretenduoja kelis kartus daugiau norinčiųjų, tad didelę dalį jų organizatoriai atrenka tiesiog loterijos būdu. Tik kelioms dešimtims sezono lyderių suteikiama privilegija startuoti be atrankos procedūrų.

Miegojo ir ant akmenų

„Sporte visada ieškau naujų iššūkių. Kai pamačiau šį bekelės maratoną, vienoje gražiausių pasaulio vietų, dar nesupratau, kokia yra jo specifika. Tačiau po pirmų kontrolinių varžybų, kuriose įveikiau 82 km, susipažinau su kalnais, pakilimais, kartu pradėjau atrasti ir bėgimo gamtoje žavesį, pajutau savotišką vidinę ramybę. Tada galutinai nusprendžiau, kad mano naujasis tikslas – garsusis bekelės maratonas Prancūzijoje“, – pasakojo sportininkas.

Per kalnus, šlaitus, siaurus miško takelius nusidriekusi „Ultra-Trail du Mont-Blanc“ trasa buvo kupina ir techniškai pavojingų atkarpų. Iššūkiu bėgikams tapo 10 km, į kuriuos jie turėjo įkopti vertikaliai. Daugirdas pripažino, kad sudėtingiausia jam buvo naktį. Ypač sunku, kai po paros bėgimo pradėjo stipriai jausti miego stygių, o kelias po kojomis buvo matomas tik tiek, kiek jį apšviečia ant galvos prisegtas žibintuvėlis.

„Šis bėgimas – tai dar vienas žmogaus galimybių išbandymas, savęs supratimas, savo kūno pažinimas. Tikrosios varžybos prasideda, kai imi kovoti su skausmu ir nuovargiu. Ilgame kelyje teko matyti vemiančių iš nuovargio, nugriuvusių ir snaudžiančių tiesiog ant akmens ar žemės bėgikų. Stengiausi nesustoti kiek įmanoma ilgiau. Tik trumpam prisnūdau, kai jau buvau prie sąmonės praradimo ribos, bet jau po 7 minučių atokvėpio vėl buvau trasoje“, – prisiminė pašnekovas.

Įveikė virusą

Paklaustas, kada buvo sunkiausi momentai, D.Šemiotas pirmiausia paminėjo miego trūkumą.

„Ateina laikas, ypač antros bemiegės nakties metu, kai smegenys jau nenorėjo nieko kito, tik poilsio. Tuomet prasidėjo haliucinacijos: bėgi tarsi pasakoje, visur rodosi vaizdiniai, paveiksliukai visokie. Pavyzdžiui, matai – tarsi žmonės būtų prisėdę pakelėje. Pribėgi – o ten paprasčiausi akmenys“, – potyriais dalijosi Daugirdas.

Matai – tarsi žmonės būtų prisėdę pakelėje. Pribėgi – o ten paprasčiausi akmenys.

Su bene rimčiausiu iššūkiu atletas susidūrė dar prieš startą. Likus savaitei iki išvykos į Prancūziją jis susirgo COVID-19 virusu.

Kelias dienas dar bandė treniruotis, tačiau dusulys ir silpnumas privertė stabtelėti. Vis dėlto likusio laiko pakako, kad D.Šemiotas ne tik grįžtų į trasą, bet ir susigrąžintų gerą sportinę formą. Už tai jis labiausiai dėkingas Lietuvos olimpinės rinktinės kineziterapeutei Astai Ivašinienei.

Bekelės maratono dalyviai dvi paras trukusiose varžybose turėjo tik trumpas atokvėpio minutes specialiai įrengtuose punktuose, kur jie galėjo persirengti ar užkąsti. Čia ypač pravertė draugų ir artimųjų pagalba – Andriaus Plūko, Jono Adomavičiaus ir žmonos Kristinos rūpestis.

„Bėgdamas visada jaučiau papildomą motyvaciją judėti toliau, nes žinojau, kad kiekviename sustojimo taške laukia draugų ir žmonos palaikymas. Prie finišo sulaukiau daug sveikinimų, bet smagiausia buvo matyti saviškių šypsenas ir džiaugsmo ašaras. Fantastiškas jausmas“, – prisiminė sportininkas.

Į kalnus dar sugrįš

Kai trasa jau buvo įveikta, lengviau atsikvėpė ir Daugirdo žmona Kristina. Tikrąjį maratono sunkumą ji suprato tik nuvykusi į vietą, o nerimo ašaras slėpdavo nuo vyro, jį pasitikdama su rūpesčiu ir palaikymu.

„Tokio ilgio trasą Monblano viršūnėmis gali įveikti tikrai ne kiekvienas sportininkas, ką jau kalbėti apie paprastą žmogų. Būdama ten dar kartą supratau, koks ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai stiprus yra mano vyras. Vos tik paramos punktuose pamatydavau parbėgantį Daugirdą, iš karto skenuodavau akimis – ar nešlubuoja, ar nėra kokių sužalojimų, o pagal pirmuosius ištartus žodžius vertindavau bendrą savijautą. Žinojau: kad ir kas nutiktų, jis finišuos. Nuoširdžiai meldžiausi, kad jį apsaugotų nuo fizinių sužalojimų“, – jausmingai dėstė K.Šemiotienė.

Palaikymas: pasak sportininko, finišavus smagiausia buvo matyti saviškių šypsenas ir džiaugsmo ašaras. / D. Šemioto asmeninio archyvo nuotr.

Dauguma sportininkų naktinėje kalnų trasoje praranda orientaciją. Šiek tiek nuo trasos nuklydęs buvo ir D.Šemiotas. Jei ne nuotykis, dėl kurio atletas prarado apie valandą, jis būtų buvęs greičiausias iš septynių startavusių dalyvių iš Lietuvos.

„Bemiegės naktys iššaukia haliucinacijas, tad ne juokai tokį krūvį pakelti. Tačiau vienas dalykas, raminęs visų varžybų metu, buvo plati Daugirdo šypsena. Kad ir kaip sunku ar skaudėjo, į kiekvieną punktą jis atbėgdavo šypsodamasis. Mums su sūnumi Nikolu jis yra superherojus!“ – tvirtino Kristina.

Dabar artimieji jau džiaugiasi galintys daugiau pabūti drauge su vyru ir tėčiu. Grįžęs į Lietuvą jis kelias dienas tiesiog ilsėjosi, o vėliau visa galva pasinėrė į savo sporto klubo „Daugirdas Gym“ veiklą. Juolab kad rugsėjį D.Šemioto ir jo trenerių komandos vedamas treniruotes užplūdo nauji lankytojai.

O nauji kalnų iššūkiai?

„Žinoma, kad bus! Ne veltui iškart po šitų varžybų su bendraminčiais priėjome išvados: kol leidžia jėgos, šitą nuotykį reikia tęsti“, – šypsojosi pašnekovas.