"Tai buvo pačios blogiausios rungtynės šiais metais", – taip apie Lenkijoje vykusio pasaulio ledo ritulio čempionato 1-ojo diviziono B grupės rungtynes su rumunais sakė 19-metis Lietuvos rinktinės vartininkas Mantas Armalis.

Tą mačą mūsų komanda pralaimėjo 5:6, nors pirmąjį kėlinį laimėjo 3:1, o trečiajame pirmavo 5:3. Švedijos klubui "Mora IK" atstovaujantis M.Armalis pripažino padaręs klaidų, kokių iki šiol per savo karjerą išvengdavo.

– Mantai, pasaulio čempionatui pasibaigus kilo skandalas. Vyriausiasis treneris Sergejus Borisovas pareiškė, kad rinktinė į Lenkiją buvo nuvykusi atostogauti. Kai kurie komandos senbuviai tai paneigė ir pareiškė pretenzijų pačiam treneriui. Ką manai apie tai? – paklausėme vartininko.

– Apie šį incidentą negaliu daug pasakyti, nes laisvalaikiu beveik neišeidavau iš viešbučio. Ką tuo metu veikė kiti, negaliu komentuoti, nes nežinau. Galiu atsakyti tik už save. Mano nuomone, svarbiausia, kad rinktinėje būtų nustatytos aiškios taisyklės – kas galima, o kas ne. Dabar formuojama nuomonė, kad Lietuvos ledo ritulininkai į pasaulio čempionatą buvo išvykę tik pailsėti ir jiems nerūpėjo žaidimas, rezultatai. Man atrodo, kad visi darė, ką galėjo, kad užimtume aukštą vietą.

– Kas atsitiko, kad praleidai pirmąsias rungtynes su Lenkijos ekipa?

– Viešbutyje išgėriau jų firminio mineralinio vandens, kuriuo buvo vaišinami visi čempionato dalyviai. Vos nurijęs gurkšnį pajaučiau, kad vanduo – nešvarus. Vakarop pakilo temperatūra. Per rungtynes su lenkais net negalėjau sėdėti ant komandos suolelio – jaučiausi labai prastai. Todėl atsiguliau drabužinėje ir snaudžiau. Antrąsias rungtynes su korėjiečiais jau žaidžiau, bet po varžybų temperatūra vėl pakilo, sukosi galva. Atrodė, kad čempionatas man jau baigėsi, tačiau pamažu atsigavau.

– Per varžybas atrodė, kad prarėksi balsą patarinėdamas komandos draugams.

– Švedijoje rėkauju dar daugiau (šypsosi). Aš aikštę matau geriau negu dauguma kitų pozicijų žaidėjų, todėl visada bandau jiems padėti. Per vienas pasaulio čempionato rungtynes, prisipažinsiu, buvau kaip reikiant susinervinęs ir drabužėje pratrūkau, nes prireikė partneriams tą patį dalyką kartoti kelis sykius. Jie manęs neklausė, todėl varžovai prie mūsų vartų sukūrė daug pavojingų situacijų.

– Kokį pažymį parašytum Lietuvos rinktinei už pasirodymą pasaulio čempionate?

– Pradžia verta penketo, vidurys ir pabaiga – septyneto, nes rinktinė jau buvo sustiprėjusi, atvyko trys stiprūs žaidėjai – Darius Pliskauskas, Mindaugas Kieras ir Pijus Rulevičius. Jie privertė pasitempti ir kitus ledo ritulininkus. Turint galvoje, kad žaidėme trimis penketais, septynetas – geras pažymys.

– Kas turėjo įtakos tavo žaidimui su rumunais? Gal jaudulys?

– Tokių vaikiškų klaidų dar nebuvau padaręs... Aš retai jaudinuosi. Negaliu sau to leisti, nes suprantu, kad mano pozicija komandoje – labai svarbi. Jeigu nesu geriausios psichologinės ir fizinės formos, galime pralaimėti didesniu nei dešimties įvarčių skirtumu. Tai taikytina ir Švedijos čempionate, kuriame rungtyniauju.

– Vartininkai visada išsiskiria iš ledo ritulio žaidėjų. Kai kas juos netgi vadina keistuoliais.

– Bet tai nereiškia, kad aš ar kuris nors kitas vartininkas esame kitokie. Aš – netipinis lietuvis, nes augau ir gyvenu Švedijoje. Tikiu, kad mano charakteris – labiau skandinaviškas nei lietuviškas. Kita vertus, yra ledo ritulio vartininkų, kurie nuolat kalba tik apie visatos problemas. Turiu galvoje Filadelfijos "Flyers" vartininką Ilją Bryzgalovą. Jis man atrodo tikrai šiek tiek nučiuožęs.

– Jūsų šeima į Švediją išvažiavo, kai tau buvo vos 4 mėnesiai. Tavo tėvai – orientacinio sporto mėgėjai. Kodėl pasirinkai ledo ritulį?

– Nežinau, ar tėvai į Švediją persikėlė dėl darbo reikalų, ar dėl sporto. Kai pradėjau lankyti mokyklą, iškart susidūriau su ledo rituliu. Tada man buvo šešeri. Nuėjau į treniruotę. Iš pradžių mokėmės tik čiuožti, laikyti lazdą rankose. Vartininku tapau ne iškart. Ten, kur gyvenau, su kaimynais dažnai žaisdavome futbolą, žolės riedulį. Aš 99 kartus iš 100 stovėdavau vartuose, nes buvau jauniausias, o pirmenybę pasirinkti poziciją turėjo vyresnieji.

– Kuo tau ypatinga vartininko pozicija?

– Viskas labai paprasta: pavyzdžiui, tokiose rungtynėse kaip su rumunais galiu būti juodoji avelė, bet kitą kartą – didvyris. Man patinka didelė atsakomybės našta. Jaučiu malonumą žinodamas, kad kartais tik aš vienas galiu išgelbėti komandą ir laimėti rungtynes. Džiaugiuosi, kad galiu padėti savo ekipos draugams itin sudėtingose situacijose.

– Ar turi autoritetų?

– Mano pozicijos žaidėjai subręsta kur kas vėliau, negu puolėjai ar gynėjai. Ne vienas vartininkas karjerą Nacionalinėje ledo ritulio lygoje (NHL) pradėjo sulaukęs 28-erių ar daugiau. Dabar Švedijoje yra vartininkas, kuris kitais metais tikrai turėtų debiutuoti NHL, tai – 2011-ųjų pasaulio vicečempionas 29-erių Viktoras Fasthas iš AIK klubo. Jis – geriausias pastarųjų dvejų metų Švedijos elito diviziono vartininkas, nors neseniai žaidė antrajame divizione. Gerų žaidėjų galima rasti visur, svarbiausia, kad jiems būtų sąlygos tobulėti. Jeigu nėra gerų trenerių, tuomet – sunku. Galima daug dirbti savarankiškai, tačiau toks kelias į profesionalumą – nevisavertis.

– Girdėjau, kad labai griežtai laikaisi tam tikro režimo. Ar tai tiesa?

– Taip, per pasaulio čempionatą Lenkijoje beveik nė karto nevalgiau su komanda. Turiu savo mitybos grafiką. Mano nuomone, mūsų rinktinė valgė per retai. Maitinimo grafiką sudarė neišmanėlis, nieko nežinantis apie sportą: 14 valandą – pietūs, 17 valandą – kava ir arbata, o 20 valandą – rungtynės. Tai visiška nesąmonė. Toks grafikas buvo prieš pirmąsias rungtynes su lenkais. Gerai, kad nežaidžiau. Jeigu būčiau žaidęs, būčiau dar pavalgęs. Aš pats nevartoju jokių papildomų vitaminų ar mikroelementų, man nereikalingi jokie sportiniai gėrimai. Jie suteikia energijos, bet labai trumpam laikotarpiui, todėl per rungtynes geriu tik vandenį, o po varžybų gerai pavalgau (juokiasi).

– Kada NHL arenose išgirsime naują lietuvišką pavardę?

– Žaisti NHL – didžiausia mano svajonė. Nepatikėsite: apie stipriausią pasaulio lygą ir dvikovas su geriausias žaidėjais pradėjau galvoti tuomet, kai pirmą kartą apsivilkau ledo ritulio aprangą. O ką gi? Kai žmogus turi aukštą tikslą, tuomet ir pats auga.