Treneriai ir žaidėjai, besiruošdami svarbioms rungtynėms, dažnai akcentuoja agresyvią gynybą – taip pasiuntus priešininkus į gilų psichologinį nokdauną net taikliausių snaiperių metimai skrieja pro šalį. Tad kokią svarbą rungtynių baigčiai turi sportininkų psichologinis pasirengimas?

Ar šiuolaikiniame sporto pasaulyje viskas matuojama tik išpūstu biudžetu ir fizinėmis galimybėmis? Kiek įtakos galutiniam rungtynių rezultatui turi vidinis nusiteikimas ir psichologija?

Apie sportininkus ir jų trenerius dažniausiai ištinkančias krizes savaitraštis "Vilniaus diena" kalbėjosi su sporto psichologijos pioniere Lietuvoje Rinalda Germaniene.

– Lietuvoje sporto psichologija vis dar žengia pirmuosius žingsnius. Kaip atrodome užsienio šalių kontekste?

– Pagrindinė mūsų problema yra ta, kad galime labai liūdnai prisižaisti užsiimdami diletantizmu ir diskredituoti pačią sporto psichologiją. Privalome vadovautis geriausia praktika. Pasaulyje jos yra pakankamai, tereikia ją pritaikyti.

Pavyzdžiui, prieš porą savaičių Paryžiuje teko lankytis tarptautinėje sporto psichologų konferencijoje. Po griežtos atrankos į vadinamąją "Expert class" pateko aštuoni sporto psichologai. Dalyvavome užsiėmimuose su žmonėmis, kurie rengia sportininkus olimpinėms žaidynėms.

Taip pat teko lankytis šiuolaikinės sporto psichologijos centre Vienoje. Būtent ten šuoliui iš stratosferos buvo parengtas Felixas Baumgartneris. Centre dirbama su garsiais sportininkais iš viso pasaulio. Noriu pasakyti, kad Europa mums atvira ir nori padėti. Reikia tik tai suprasti ir norėti augti.

– Jums teko darbuotis antrinėje Vilniaus "Lietuvos ryto" komandoje. Kuo ši patirtis buvo naudinga jums, krepšininkams, treneriams?

– Tuometis treneris Robertas Štelmaheris, taip pat treneris Marius Linartas suprato reikalo svarbą ir tuo pasinaudojo. Galime prisiminti, kaip Vilniaus "Perlas" laimėjo prieš Kauno "Žalgirį". Šiuo metu krepšininkai yra išsibarstę po klubus, pradedant Nacionaline krepšinio lyga (NKL), Lietuvos krepšinio lyga (LKL) ir baigiant NBA. Ryšį palaikome su visais. Psichologinį darbą jie prisimena kaip gerą patirtį. Į komandą atėjau iš Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijos ir man tai buvo laiptelis į profesionalųjį sportą.

– Sutinkate ar ne, kad tobuliausias variantas – treneris trijuose asmenyse: psichologas, tėvas ir žaidimo architektas.

– Tai didelis pliusas, bet tokių kaip, pavyzdžiui, Johnas Woodenas (buvęs NBA treneris – red.past.) yra vienetai. Daugelis strategų siekia būti šie trys asmenys, tačiau čia lazda turi du galus: vienas vadinasi "noriu ir galiu", o kitas – "noriu, bet negaliu". Pastarasis pasitaiko labai dažnai. Yra buvę klientų, kurie to siekdami tiesiog pasiklysdavo ir sutrikdavo. Tokiais atvejais treneris susipyksta pats su savimi. Tuomet daugelis dalykų tiek aikštelėje, tiek gyvenime tampa neprognozuojami.

– Kaip vyksta pats procesas? Su kiekvienu sportininku bendraujate asmeniškai, motyvuojate jį? Kaip sekasi rasti kelią į žaidėjo sielą?

– Forma paprasta – individualios ir grupinės konsultacijos. Svarbiau yra turinys. Esu egzistencinės psichologijos atstovė, todėl mano darbo tikslas – atskleisti sportininkų maksimalaus sportinio pasirodymo principus per egzistencinės psichologijos elementų veikimą ir įtaką.

Akcentuoju holistinį, asmenybinį, aspektą. Yra didelis skirtumas tarp funkcinio ir asmenybinio požiūrio. Nes būtent funkcinis požiūris į sportininką kaip į darbinį arklį, gerinantį tik techninius bei instrumentinius rezultatus (ištvermę, metimo techniką, fizinę jėgą, tam tikrus judesius aikštelėje ir t. t.), ir yra tas požiūris, kurio kontekste pasirodo egzistencinės psichologijos principų prasmingumas.

Juk ne tik akivaizdūs ir tiesioginiai sportiniai elementai lemia pasirodymo efektyvumą, bet ir ne tokie akivaizdūs bei tiesioginiai elementai, kaip sportinės veiklos, sportininko gyvenimo dalies suvokimas, asmenybės saviraiškos ir pan.

Todėl egzistencinė terapija gali sulėtinti darbą su sportininkais, tačiau padaro jį gilesnį ir kompleksiškesnį. Pagrindinė psichologo priemonė randant kelią į sportininko sielą yra meilė. Psichologas taip pat turi būti asmeniniu pavyzdžiu sportininkui – negali sielvartauti, nuobodžiauti, liūdėti, atrodyti nepakankamai optimistiškas ar kartais silpnas. Psichologo įvaizdyje turi būti absoliučios koncentracijos, žiaurumo bruožų, jis netgi turi būti atšiaurus ir griežtas – tai taip pat padeda pasiekti sportininko sielą.

– Koks jūsų požiūris į vadinamąją "Trash talk" taktiką, kai oponentas agresyviais žodžiais aikštelėje užgaulioja priešininką ir taip stengiasi jį išvesti iš pusiausvyros?

– Svarbu pasikliauti sveiku protu. Žmoniškumas – riba, kurią peržengęs arba laimi, arba žūsti. Tačiau svarbu nepamiršti: jei plėšrūnų puotoje nesielgsi kaip plėšrūnas, tapsi patiekalu.

– Ar pastebite esminių vertybių skirtumų tarp jauno ir patyrusio žaidėjo?

– Skirtumų ieškoti nereikia. Iš patirties galiu pasakyti, kad jaunystę ir patirtį reikia vienyti. Mūsų vartotojų kultūroje, turiu omenyje ne tik sportą, apie vertybės kalbame vis mažiau. Manau, būtent sporto pasaulis yra viena iš sferų, kuri gali sužadinti tikrų vertybių atgaivinimą.

– Viena blogiausių sportininko karjeros dalių – traumos. Lietuvoje turime pakankamai pavyzdžių, kai garsūs krepšininkai karjerą baigė pirma laiko...

– Sportas yra kaip seksas, ta pati libido energija, kuri kartais baigiasi pirma laiko. Na, o kaip po to jautiesi, labai individualu. Mūsų šalyje nežinau nė vienos traumų valdymo programos, tačiau valstybėse, kur sporto psichologija yra pažengusi, tai veikia. Jau nekalbu apie Lietuvoje egzistuojančius dalykus, kai krepšininko tėvai toleruoja sūnaus veiklą, kai šis turi širdies ydą. Reikia pagaliau suprasti, kad tai yra grėsmė ne tik žmogaus sveikatai, bet ir gyvybei. Fizinė trauma gali būti psichologinės traumos priežastis ir atvirkščiai, psichologinė trauma – fizinės traumos priežastis. Viskas gyvenime yra susiję, taip, kaip turėtų būti susiję šio pavyzdžio kontekste treneris ir psichologas.

– Įkvepiantis Arvydo Macijausko pavyzdys – vos baigęs karjerą jis pradėjo krimsti trenerio mokslus, sukūrė šeimą ir gyvena laimingą gyvenimą. Panaši ir Marijono Petravičiaus situacija. Ar dažnas sportininkas esant tokiai sunkiai situacijai sugeba savarankiškai išlaikyti pusiausvyrą?

– Jeigu žiūrime į sportininką kaip į darbinį arklį, tuomet populiarus požiūris "baigė karjerą pirma laiko" čia puikiai tinka. O gal jo karjera tik prasideda. Jeigu sportininkas į traumą pažvelgia kaip į galimybę, jis laimi ne rungtynes, o gyvenimą.