Lietuvaitės buvo vertos aukso

Europos čempionėmis tapusių Lietuvos merginų krepšinio rinktinės vyriausioji trenerė Ramunė Kumpienė įsitikinusi, kad pergalė nenukrito iš dangaus – jos link buvo eita žingsnis po žingsnio.

Komanda – lyg kumštis

„Mes šios pergalės siekėme ir prie aukso medalių artėjome po kiekvienų rungtynių, – sakė čempionių trenerė. – Nepralaimėjome nė vienos kovos, todėl tik mes buvome vertos čempionių vardo. Tai visos mūsų rinktinės pergalė – treneriai ir žaidėjos buvo lyg kumštis. Mes kartu su Daliumi Ubartu ir Nijole Kregždiene tarėmės, kaip reikėtų žaisti, o merginos vykdė mūsų nurodymus.“

R.Kumpienė pripažino, kad daugiausia jėgų pareikalavo ketvirtfinalio rungtynės su Europos čempionato šeimininkėmis slovakėmis. Tai buvo pats sunkiausias pirmenybių mačas.

„Kovą, kuri buvo pražūtinga vienai iš komandų, per paskutiniąsias sekundes mes laimėjome trimis taškais. Laimė, mūsų nervai buvo šaltesni“, – dramatiškos dvikovos akimirkų trenerė nepamirš dar ilgai.

Įveikė stiprias varžoves

„Mes būtume džiaugęsi bet kuria prizine vieta“, – atsakė R.Kumpienė į klausimą, kokia vieta būtų tenkinusi komandą prieš kraunantis lagaminus į Slovakiją.

Prieš čempionatą 18-metėms Lietuvos merginoms šalies krepšinio federacija iškėlė uždavinį patekti į aštuntuką. R.Kumpienė teigė, kad vietų amplitudė buvo tokia didelė todėl, kad krepšinio čempionatai vyksta klastinga sistema – patyręs vieną pralaimėjimą, geriausiu atveju gali užimti tik penktąją vietą.

„Pavyzdžiui, po šešių iškovotų pergalių būtume pralaimėjusios slovakėms. Visos pastangos būtų nuėjusios perniek dėl vieno kluptelėjimo“, – pavyzdį pateikė trenerė.

Ji neigė prielaidą, kad varžovių komandos buvo silpnesnės nei įprasta. „Nebuvo silpnų varžovių, – užginčijo strategė. – Visos Europos moterų krepšinyje dominuojančios šalys delegavo stiprias komandas. Labai pajėgi buvo Prancūzijos rinktinė. Prieš čempionatą mes joms buvome pralaimėjusios 20 taškų skirtumu. Galinga buvo čekių ekipa. Jas palaužėme tik ketvirtąjį ketvirtį. Stiprios pasirodė ir žemesnes vietas užėmusios ispanės, serbės, o kur dar slovakės, finale įveiktos rusės.“

Gerai atliko namų darbus

Trenerė pasidžiaugė, kad jos ugdoma rinktinė buvo labai stipri psichologiškai. Be to, kiekvienoms rungtynėms kruopščiai rengtasi.

„Visas varžovių lyderes išnagrinėdavome po kauliuką, išstudijuodavome komandų gynybos sistemas ir puolimo taktiką. Visą tai pateikdavome žaidėjoms, – apie pasirengimą kovoms pasakojo R.Kumpienė. – Todėl pavyko palaužti prancūzes, kurios iki susitikimo su mumis visas varžoves triuškino 30 taškų skirtumu, jų ekipoje rungtyniaudavo visos 12 krepšininkių. O susidūrusios su mumis prancūzės negalėjo nieko padaryti todėl, kad merginos labai gerai atliko namų darbus. Atkirtome jų lyderes, todėl sutriuškinome ir nokautavome prancūzes.“

Laiminga trenerė pasidžiaugė, kad rinktinėje buvo dvi stiprios grandys – vidurio puolėjos Eglė Šikšniūtė bei Giedrė Paugaitė ir gynėjos Marina Solopova bei Aurimė Rinkevičiūtė. Pastaroji žaidėja iš Kauno pripažinta geriausia čempionato krepšininke.

„Varžovėms buvo pernelyg sunku gintis, kai pavojingai atakuoja net keturios žaidėjos, – tvirtino R.Kumpienė. – Be to, jas sunku dengti, nes šios merginos žaidžia nenuspėjamai. Nė viena vidurio puolėja nebuvo pajėgi konkuruoti su G.Paugaite kovojant dėl kamuolio.“

Ugdytoja pasidžiaugė čempionate atsiskleidusia Gabriele Gutkauskaite.

„Ji taškų nepelnydavo, tačiau sunkiu darbu uždengdavo varžovių lyderes, – Šiaulių „Rūtos“ krepšininkę gyrė trenerė. – Visos komandos draugės pripažino, kad be Gabrielės pasiaukojančio žaidimo tapti čempionėmis būtų buvę dar sunkiau.“

Namie pajuto palaimą

Kai rudenį merginos sužinojo, kad čempionatas vyks Slovakijoje, prieš metus šioje šalyje žaidusios krepšininkės neslėpė nusivylimo: „Ir vėl Slovakija...“

„Žaidėjoms kėliau ūpą, kad Slovakija mums laiminga, – juokavo trenerė. – Priminiau, kad praėjusiais metais šioje šalyje laimėjome pasaulio merginų čempionato bronzos medalius. Sakydama, kad Slovakija – laiminga mums valstybė, nenujaučiau, kad ji bus dar laimingesnė.“

Po medalių įteikimo ne tik merginos, bet ir trenerė dar nesuvokė, kokį žygdarbį atliko.

„Merginos sušoko pergalės šokį, keitėsi su varžovėmis aprangomis, surengtas vakarėlis, šokiai, o anksti rytą, pusę šešių, išvykome į oro uostą“, – apie pergalės vakarą pasakojo R.Kumpienė.

Trenerė tikrą palaimą pajuto tik grįžusi į gimtąjį uostą.

„Tik grįžusi į Klaipėdą pradėjau suvokti, kas atsitiko. Iki tol, matyt, nebuvo atslūgusi įtampa, kuri slėgė viso čempionato metu. Kai iš rankinės išsiėmiau medalį, pradėjo riedėti ašaros. Supratau, jog daugiau tai gali nepasikartoti“, – kalbėdama dar kartą susigraudino Europos aukštumas pasiekusios rinktinės vyriausioji trenerė.