Neseniai į Iraną išvykęs tęsti karjeros buvęs Lietuvos krepšinio rinktinės ir „Šiaulių“ komandos žaidėjas Marius Prekevičius – ne vienintelis mūsų šalies sporto legionierius, gyvenimo kelių nuvestas į egzotišką kraštą. Lietuviai nežaidė ir nedirbo treneriais tik tuose planetos kampeliuose, kur tai neįmanoma.

Į Pasvalį – iš Bahreino

Kai Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ krepšinio klubas vyriausiojo trenerio pareigas patikėjo Mindaugui Lukošiui, 53-ejų kauniečiui teko krautis lagaminus ir sukarti beveik 6 tūkst. km.

Pastaruoju metu M.Lukošius sėkmingai dirbo su Bahreino nacionaline komanda ir praėjusį rudenį padėjo jai iškovoti istorinį kelialapį į šiemet Filipinų sostinėje Maniloje vyksiantį Azijos čempionatą.

„Trenerio darbas rinktinėje ir klube yra suderinamas. Spalio mėnesį mums ir Kataro rinktinei pavyko iškovoti kelialapius į Azijos čempionato finalinį etapą. Bahreino krepšininkai tokiame forume dalyvaus pirmą kartą, tad mano darbu liko patenkinti. Turiu žodinį susitarimą rinktinei vadovauti ir ateinantį rudenį, tačiau iki to dar daug laiko“, – kalbėjo M.Lukošius.

Paklaustas, kas lėmė tokį pasirinkimą, specialistas atsakė, kad darbas Persijos įlankoje įsikūrusiose šalyse jam puikiai pažįstamas, tad priimti šį iššūkį nebuvo sunku. „Puikiai žinojau, kur einu. Trejus metus dirbau Kuveite, metus – Libane, Bahreine taip pat viešėjau ne kartą. Mano įdirbis Arabijos pusiasalyje neliko nepastebėtas. Todėl ir sulaukiau pasiūlymo jiems padėti“, – pasakojo treneris.

M.Lukošiaus asistentu egzotiškoje šalyje buvo Aurimas Jasilionis. Jis tebedirba Bahreino krepšinio federacijoje, yra šios šalies moterų rinktinės vyriausiasis treneris.

Nauji metai – nauji ratai

Pirma pažintis su Arabijos šalių krepšiniu M.Lukošiui buvo 2005-aisiais, kai, panoręs naujų iššūkių, treneris sukirto rankomis su Kuveito „Al Qadsia“ klubu. Per trejus šioje šalyje praleistus metus kaunietis laimėjo visus šios šalies krepšinio titulus.

„Ten trenerių atlyginimas mažesnis nei Europoje, tačiau specialistams skiriamas butas ar vila, nauji automobiliai. Ateina nauji metai ir klubo vadovai liepia išsirinkti naują automobilį, nes senasis jau pavažinėtas, o tai – neprestižiška“, – gyvenimo subtilybes naftos pertekusioje valstybėje prisiminė treneris.

Dirbdamas Kuveite jis susidūrė su daugiau europiečiui sunkiai suprantamų dalykų.

„Vietiniai stebėjosi, kodėl aš pats einu į parduotuvę ar į mokyklą vežu savo vaikus. Ten kiekviena šeima turi po kelis tarnus, kurie ir atlieka tokius darbus, – pasakojo M.Lukošius. – Nesklandumų kildavo ir organizuojant treniruočių procesą. Kartais prieš varžybas norėdavau sušaukti komandos susirinkimą, o žaidėjai tuo laiku eidavo melstis. Tekdavo viską koreguoti. Arabai krepšininkai labai imlūs, tačiau koją jiems pakiša temperamentas ir drausmės stygius. Reikėdavo kelis kartus šaukti ar rėkti, kad po mano švilpuko žaidėjai įsiklausytų, o ne toliau mėtytų kamuolį ar vienas su kitu diskutuotų.“

Išmoko arabų kalbą

Žymų pėdsaką Azijos krepšinyje yra palikęs ir prieš trejus metus Anapilin išėjęs Rimas Girskis. Per savo karjerą jis yra treniravęs Sirijos rinktinę ir dirbęs Junanio „Jun An“ (Kinija) klubo vyriausiuoju treneriu.

Ir Kinijoje, ir Sirijoje strategas per treniruotes vargdavo į pagalbą pasitelkęs vertėjus. Kol žaidėjai suprasdavo, ką lietuvis nori pasakyti, praeidavo kelios minutės. Jau po pirmos treniruotės Sirijoje treneris nusprendė mokytis arabų kalbos. Po penkių mėnesių vietos spauda rašė, kad „sovietinis treneris arabiškai sugeba susikalbėti taip, lyg būtų dirbęs penkerius metus“. Po pusmečio R.Girskis spaudos konferencijose kalbėjo arabiškai.

Šiemet seniai pramintais takais į Kiniją išvyko ir Lietuvos nacionalinės rinktinės strategas Jonas Kazlauskas. 58-erių specialistas iki šio sezono pabaigos sutiko tapti Guangdongo „Souther Tigers“ komandos konsultantu.

J.Kazlausko kolega Antanas Sireika dirba Japonijoje, Točigio „Brex“ ekipoje. Nors 2003-iaisiais Lietuvos rinktinę ant Europos čempionų pakylos atvedęs specialistas pergalių kalviu Tekančios saulės šalyje kol kas netapo, tačiau klubo vadovai lietuviu pasitiki.

Žiūrėti filmų – visa ekipa

Kinijoje yra rungtyniavęs vienas Kauno „Žalgirio“ trenerių Saulius Štombergas.

„Kultūrų skirtumas ten – akivaizdus. Kinai nesikuklina viešoje vietoje nusispjauti, prie stalo dažnas rūko. Žaidėjai taip pat nevengia užtraukti dūmą ir beveik niekas neprieštarauja“, – pasakojo Joano Plazos asistentas.

S.Štombergo įmintą pėdsaką Kinijos krepšinio istorijoje pažymėjo ir legendinis Yao Mingas – geriausias visų laikų šios šalies krepšininkas yra prasitaręs, kad būtent lietuvis buvo jo jaunystės didvyris.

„Kai žaidžiau Kinijoje, įsiminiau ir krepšininką iš Lietuvos – Saulių Štombergą. Manau, kad iki šios dienos jis yra vienas geriausių krepšininkų, kada nors žaidusių Kinijoje“, – yra sakęs karjerą jau baigęs kinų milžinas.

Buvusių bendraklubių Kauno „Atlete“ pėdomis 2010-aisiais pasekė ir Rytis Vaišvila. Vis dėlto subtilioje valstybėje dabartinis Utenos „Juventus“ strategas ištvėrė vos pusmetį.

Sianjango „Liaoning Panpan“ klube dirbęs specialistas neslėpė džiaugsmo ištrūkęs iš kiniško košmaro. Be vertėjo Sianjange lietuviui susikalbėti buvo sudėtinga, nes šiame mieste angliškai kalbantis kinas buvo retenybė. R.Vaišvilai buvo skirti du kinai asistentai, tačiau analizuoti varžovų žaidimą jie atsisakė. Tarp ypatingų klubo vadovų iškeltų užduočių R.Vaišvila išskyrė būtinybę kalbėtis su žaidėjais prieš miegą ir lydėti juos į kino teatrą žiūrėti filmus.

Mokė azerbaidžaniečius

Kaukaze trenerio karjerą pradėjo dabar vienas labiausiai visoje Europoje vertinamų specialistų Rimas Kurtinaitis.

2002-ųjų vasarą buvęs žalgirietis stojo prie Baku „Gala“ ekipos vairo ir treniravo nacionalinę rinktinę.

R.Kurtinaitis išsireikalavo, kad būtų užtikrintas finansinis stabilumas Azerbaidžano krepšinio federacijoje, o klubai nuolat dalyvautų Europos taurių varžybose. Pažanga buvo akivaizdi. Iki tol Azerbaidžano komandos pralaimėdavo varžovams iš Ukrainos, Bulgarijos ar Baltarusijos 50 ir daugiau taškų skirtumu, o vadovaujant R.Kurtinaičiui išmoko šiuos varžovus net nugalėti.

„Atvykdamas į Baku tikrai nesitikėjau ažiotažo. Susidomėjimas krepšiniu buvo didžiulis, o salės – beveik pilnutėlės. Rungtynes tiesiogiai rodydavo net du televizijos kanalai. Dirbti su vietos krepšininkais buvo įdomu ir dėl mentaliteto skirtumų. Kartais nesusilaikydavau nepasakęs ir griežtesnio žodžio, bet kaukaziečiai – ori tauta, todėl vėliau tekdavo kiekvienam žaidėjui aiškinti, kad neturiu jokių asmeniškų pretenzijų“, – pasakojo R.Kurtinaitis.

Legendinio snaiperio karjeroje buvo ir stotelė kitame pasaulio krašte – Australijoje. Žaliajame kontinente R.Kurtinaitis atstovavo „Townsville Suns “ir žaidė tik septynis mėnesius, tačiau Australijos krepšinio specialistai lietuvį iki šiol įvardija kaip pirmą pajėgų europietį, kuris vaidino rimtą vaidmenį šios šalies nacionalinėje lygoje.

Peržiūra – Velingtone

Šalia Australijos esanti Naujoji Zelandija – labiausiai nuo Lietuvos nutolusi valstybė visame Žemės rutulyje Atstumas nuo Vilniaus iki šios salos sostinės Velingtono yra per 17 tūkst. km, tačiau to nepabūgo mūsų šalies futbolininkas Nerijus Astrauskas.

Prieš pusketvirtų metų puolėjas buvo atvykęs Velingtoną ir dalyvavo šio miesto „Pheonix“ ekipos peržiūroje. Nors N.Astrauskas įveikė daugybę kilometrų, nepaisant organizmo sutrikimų perkirtus nemažai laiko juostų, jis Naujosios Zelandijos treneriams paliko neblogą įspūdį.

„Norėjau pamatyti, koks futbolas už Europos ribų. Kalbėjausi su savo agentu ir jis pasiūlė pabandyti jėgas Australijoje, sakė, kad ten geras lygis“, – tuomet pasakojo lietuvis.

Vis dėlto užsienyje žaidžiančių Lietuvos futbolininkų geografija iki pat Ramiojo vandenyno pietvakarių neprasiplėtė.

„Tai įspūdingiausias karjeros iššūkis. Į Velingtoną skridau maždaug parą. Nors regbis ten neabejotinai pirmauja, tačiau futbolo irgi sparčiai auga. Vis dėlto konkretesnį ir patrauklesnį pasiūlymą pateikė graikai, todėl grįžau į Europą“, – beveik ketverių metų istoriją prisiminė N.Astrauskas.

Skandalingas klajoklis

Neprilygstamo krepšinio piligrimo titulą yra pelnęs didelių žygdarbių krepšinio aikštelėje nenuveikęs Tomas Nagys.

2009-aisiais jis tapo pirmuoju Lietuvos krepšininku, sudariusiu sutartį su Irano superlygos klubu – 208 cm ūgio puolėjas apsivilko Esfahano „Zob Ahan“ aprangą.

Prieš tai Klemsono (JAV) universitetą baigęs lietuvis laimės ieškojo Lenkijoje, Rusijoje, Graikijoje, Italijoje, Latvijoje, Ispanijoje, Vokietijoje.

2011–2012 m. sezoną T.Nagys rungtyniavo graikų Retimno A.G.O ekipoje, tačiau labai greitai išvyko į JAV. Pasirodo, po vienintelių jo sužaistų rungtynių Graikijos pirmenybėse buvo paimtas dopingo mėginys ir paaiškėjo, kad jis – teigiamas. Taip pat buvo skelbta skandalinga informacija, esą T.Nagys apsimelavo klubo vadovams, kad paspruktų iš ekipos. Graikai teigė, kad teisindamasis artimųjų mirtimi jis pasiėmė algą už tolesnį laikotarpį ir tiesiog pabėgo.

T.Nagys buvo nuklydęs ir į Pietų Ameriką: 2012-ųjų pabaigoje vidurio puolėjas sukirto rankomis su viena stipriausių Venesuelos komandų – Karakaso „Cocodrilos“. Joje lietuvis taip pat neužsibuvo – ūmaus būdo sportininkas su kontrastų kupina šalimi atsisveikino maždaug po mėnesio.

Desantas Farerų Salose

2000-aisiais Lietuvos futbolo visuomenė aikčiojo iš nuostabos, kai buvęs nacionalinės rinktinės vairininkas Kęstutis Latoža persikėlė į Farerų Salų klubą „FS Vagur“. Su juo į Danijai priklausančias salas anuomet išvyko futbolininkai Rimvydas Bakus, Igoris Kirilovas, Darius Magdišauskas ir Žilvinas Žudys.

„Farerų Salose – nuostabi gamta. Jose tik apie 50 tūkst. gyventojų, o aukščiausioje lygoje žaidžia 10 klubų, yra 22 futbolo aikštės, iš kurių dvi – natūralios dangos. Žmonės ten labai mėgsta futbolą. Dažnai Farerų rinktinė vadinama žvejų komanda. Nors didžioji dalis futbolininkų turi kitus darbus, jie treniruojasi kasdien. Farerų žaidėjai – realistai, jie niekada nepalūžta net po triuškinamo pralaimėjimo“, – šį karjeros periodą prisiminė K.Latoža.

2003-iaisiais laimę Fareruose bandė ir buvęs Lietuvos rinktinės gynėjas Arūnas Mika. Tvirto sudėjimo futbolininkui skandinaviškas futbolas buvo parankus, tačiau „B71 Sandur“ ekipoje telšiškis neužsibuvo ir grįžo į tėvynę bei tapo Lietuvos čempionų FBK „Kaunas“ nariu.

Per savo karjerą A.Mika yra rungtyniavęs ir viename turtingiausių šių dienų pasaulio klube Machačkalos „Anži“. Dagestano sostinėje, kurioje šiuo metu dirba brazilas Roberto Carlosas, olandas Guusas Hiddinkas ir žaidžia kamerūnietis Samuelis Eto'o, gynėjas iš Lietuvos rungtyniavo 1998–1999 m. sezoną.

Šokėjų maršrutai

Fizinės kančios dėl cepelinus pakeitusių ryžių, organizmo protestas prieš besnieges žiemas ir išbandymai temperatūrų pokyčiais – tai tik maža dalelė to, su kuo susidūrė į Honkongą persikėlę gyventi profesionalūs šokėjai Inesa ir Aidas Kasperaičiai.

2006-aisiais į Honkongą klaipėdiečius pakvietė ten gyvenantis Aido mamos vyro pusbrolis. Pasižvalgyti nuvykęs sportininkas netrukus sulaukė pasiūlymo mokyti šokti.

Pietų Afrikos Respublikos (PAR) sportinių šokių mėgėjai iki šiol prisimena buvusią kaunietę, šiuo metu JAV gyvenančią Beatą Onefater. Ji su PAR piliečiu Michaeliu Wentinku, dešimt metų iš eilės triumfavę šios šalies čempionatuose, sėkmingai atstovavo PAR ir aukščiausio lygio tarptautiniuose sportinių šokių forumuose, 1998 m. tapo mėgėjų Lotynų Amerikos šokių pasaulio čempionais, o pradėję profesionalų karjerą – 1999 m. WDDSC pasaulio čempionate užėmė 3-iąją vietą, 2002 m. iškovojo Azijos pirmenybių bronzą, tapo Didžiosios Britanijos čempionais, JAV vicečempionais.