Keturių stipriausių Europos lygų (Ispanijos, Rusijos, Graikijos ir Italijos) auksas – toks pernai buvo Lietuvos krepšininkų derlius. O kaip sekėsi Lietuvos treneriams?

Trijose iš keturių šių lygų mūsų šalies krepšinio specialistai išvis nedirbo, tačiau vėl paliko ryškų pėdsaką Rusijoje. Lietuvos strategų paslaugomis taip pat naudojosi Lenkijos, Ukrainos, Latvijos klubai. Tendencijos nesikeičia – lietuviai yra gerbiami Rytuose, tačiau nesulaukia dėmesio iš Vakarų. Kodėl?

Kalba – nebe barjeras

"Treneriai, ypač vyresnės kartos, jaučia kalbos barjerą. Kai nemoki angliškai, į Vakarus neprasimuši", – vieną priežasčių įvardijo Gintaras Krapikas, neseniai papildęs Kauno "Žalgirio" trenerių štabą.

Anglų kalba tebėra Lietuvos trenerių bėda, nors padėtis keičiasi į gerąją pusę. Treneriai jau ir patys supranta – jei nori uždirbti pinigų, t.y. išvažiuoti į užsienį, būtina mokėti gerai valdyti populiariausią planetos kalbą.

Tyrimais įrodyta, kad lengviausia mokytis jaunystėje, o ne sulaukus 40–50 metų. Tad ir daugeliui mūsų trenerių reikia perlipti per save. Vienas geriausių nūdienos Lietuvos trenerių Jonas Kazlauskas 2004-aisiais, kai pirmą kartą patraukė į užsienį, Graikijos Pirėjo "Olympiakos" klubą, geriau kalbėjo vadinamąja krepšinio, o ne anglų kalba.
Tačiau dveji metai tarp Graikijos ir Kinijos ir dar dveji Kinijoje, kur vadovavo šios šalies rinktinei, padėjo J.Kazlauskui "persilaužti". Tai patvirtino ir ilgametis Lietuvos rinktinės asistentas Donnie Nelsonas, per šią olimpiadą padėjęs lietuviui Kinijoje: "Jonas angliškai dabar kalba be problemų."

Ko užtenka Kinijoje, ne visada užtenka Europoje. "Kiek žinau, prieš pradedant dirbti treneriu Prancūzijoje, būtina išlaikyti prancūzų kalbos egzaminus", – dar vienos kliūties pavyzdį nurodė Maskvos srities "Chimki" strategas Kęstutis Kemzūra.
Italijoje ar Ispanijoje vietinės kalbos mokėjimas yra nerašyta taisyklė. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia.

Pernai, vos atvykęs į Sienos "Montepaschi" klubą, reikalavimą mokytis italų kalbos išgirdo Lietuvos rinktinės puolėjas Kšyštofas Lavrinovičius. Šiais metais perkąsti ispanų kalbą kuo greičiau privalo į "Barcelona" persikėlęs Baltarusijos futbolininkas Aleksandras Hlebas.

Treneris, kuris turi valdyti visą kolektyvą ir nuolat bendrauti su klubo vadovybe, tokias sąlygas turi atitikti juo labiau. Galbūt šiose trijose šalyse – Ispanijoje, Italijoje ir Prancūzijoje – iki šiol per visą istoriją yra dirbęs vienintelis Lietuvos treneris. K.Kemzūra nuo 2005-ųjų vasaros pusantrų metų buvo Davido Blatto asistentas Trevizo "Benetton" (Italija) komandoje.

Važiuoja, kur pažįsta

"Mūsų treneriai važiuoja ten, kur juos geriausiai pažįsta. Kai buvome Ukrainoje, mūsų nuolat visi klausinėjo, kaip sekasi vienam ar kitam, ką jis dabar veikia. Žmonės iš buvusios Sovietų Sąjungos prisimena dabartinius trenerius dar kaip žaidėjus. Išlikę gana glaudūs ryšiai, lietuviai čia turi gerą vardą, todėl juos ir kviečia", – pažymėjo dabartinis Lietuvos moterų rinktinės treneris Rūtenis Paulauskas, anksčiau taip pat dirbęs vyrų komandose Rusijoje.

Dėl to, kad lietuviai geriau pažįstami buvusio Varšuvos pakto šalyse, pasitarnavo ta pati Sovietų Sąjunga. Ilgus penkiasdešimt metų Lietuvos ir Sąjungos šalių treneriai galėjo tik su pavydu stebėti, kaip rinkoje įsitvirtina kitų šalių, pirmiausia buvusios Jugoslavijos specialistai.

"Sovietiniais laikais Jugoslavijos žmonės buvo mažiau suvaržyti nei mes. Jie galėjo lengviau emigruoti, dirbti kitose šalyse", – samprotavo K.Kemzūra.
Dušanas Ivkovičius, Željko Obradovičius, Duško Ivanovičius, Bogdanas Tanjevičius ir kiti garsūs arba ne tokie žinomi specialistai pamažu įsitvirtino Europos komandose, o lietuviams teko tūnoti už geležinės uždangos.

"Serbai ir kiti treneriai iš buvusios Jugoslavijos yra labai solidarūs, jie globoja vienas kitą. Jei atvyksta treneris, jis atsiveža savo asistentą, kurį išvykdamas pasistengia rekomenduoti į savo vietą", – vieną svarbiausių aspektų išskyrė G.Krapikas.
Beje, "jugoslavišku" solidarumu ne taip seniai galėjome įsitikinti ir Lietuvoje. 2007 m. pradžioje Vilniaus "Lietuvos rytą" palikęs slovėnas Zmago Sagadinas savo vietoje paliko serbą Aleksandrą Trifunovičių.

Tačiau ir mūsų treneriai įrodinėja, kad patarlės apie degančia kaimyno troba besidžiaugiančius lietuvius – laužtos iš piršto. Lietuvos specialistai taip pat siekia į asistentus kviestis tautiečius (Antanas Sireika – Gintarą Krapiką, Rimas Kurtinaitis – Romualdą Petronį) arba elgiasi dar drąsiau.

Į kovą su vėžiu stojęs Rimas Girskis Mariupolio "Azovmaš" vadovams praėjusį sezoną vietoj savęs į trenerio postą įsiūlė Algirdą Brazį. Šis Ukrainoje dirbo tik kelis mėnesius, bet tai jau kita istorija.

Lietuviai niekuo neatsilieka

Dienraščio kalbinti specialistai pabrėžė manantys, kad Lietuvos treneriai nei lygiu, nei darbo metodika niekuo neatsilieka nuo tų pačių serbų. Tačiau įsiveržti į rinką reikia laiko.

"Iki šiol mėgėjiškai žiūrėjau į tą reikalą, anksčiau maniau, kad nesu pasirengęs vyriausiojo trenerio pareigoms, todėl mane visiškai tenkino asistento darbas. Nepriklausau stipriai agentūrai, kuri turėtų savo rinką, savo klubus, kuriems siūlo savo trenerius. Kiekviena agentūra stengiasi pirma rūpintis savo klientais, – dar vieną aspektą išskyrė G.Krapikas. – Neturiu tokio vardo, kad mane priimtų stipri agentūra, o paskui siūlytų pajėgiems Ispanijos ar Italijos klubams. Agentūroms pakanka ir savų klientų su garsiais vardais ir įspūdingomis biografijomis."

Kol garsius "jugoslavus" globoja įtakingos agentūros, kaip, tarkime "Interperformances", lietuviai kelią turi skintis savo jėgomis. Ir tai nėra beviltiška užduotis.

J.Kazlausko paslaugomis šią vasarą domėjosi ne vienas stiprus klubas, tačiau vilnietis nusprendė pirmiausia atsipūsti po sunkaus olimpinio ciklo su Kinijos rinktine.
"Turime ne tiek žinomų trenerių, bet einame teisinga kryptimi. Yra treneris Kazlauskas, treneris Sireika. Su rinktine vardą darosi Butautas, kyla Kemzūra.

Jei Kemzūra sugebės susitvarkyti su tomis "Chimki" žvaigždėmis ir sugebės pasiekti rezultatų, jo pavardę turėtų įsiminti ne vienas garsus Europos klubas. Nėra taip paprasta, bet manau, kad Lietuvoje yra pakankamai trenerių, kurie pramuš sienas ir vadovaus stipriausiems Europos klubams", – įsitikinęs G.Krapikas.

Rusija siūlo viską

"Daug metų dirbu užsienyje, todėl pirmiausia vertinu profesiniu aspektu – kokios darbo sąlygos, kokia komanda, kokiose varžybose žaisi, kokie pinigai. Dabar dirbu "Chimki" klube, su juo žaisime Europos taurės varžybose.

Jei man darbą siūlytų koks nedidelis Ispanijos ir Italijos klubas, neabejotinai likčiau Rusijoje. Pirmiausia treneriui reikia galimybės dirbti, išreikšti save, dalyvauti gerose varžybose ir kovoti dėl titulų", – pabrėžė K.Kemzūra.

Ant didelių pinigų maišų sėdintys Rusijos klubai treneriams dabar gali pasiūlyti beveik viską, išskyrus aukščiausio lygio varžybas – Eurolygoje vėl žais vienintelis Maskvos CSKA. Tačiau ekspertai pabrėžia, kad Rusijos Superlyga pagal pajėgumą šiuo metu nusileidžia nebent Ispanijos ACB čempionatui.

"Rusijos komandos dabar klesti, perka pajėgius žaidėjus net iš NBA lygos. Keli stiprūs klubai susikūrė ir Ukrainoje. Natūralu – kur didesnis torto gabalas, ten ir juda visas karavanas. Pradedant žaidėjais ir baigiant treneriais", – savo nuomonę reiškė kelis sezonus Kazanėje dirbęs G.Krapikas. "Rusija šiuo metu yra viena patraukliausių vietų dirbti treneriams", – antrino ir R.Paulauskas.

Niša – Azijos rinktinės

K.Kemzūra šiemet bus vienintelis treneris, ginsiantis šalies krepšinio mokyklos garbę Rusijoje. Tačiau gali būti, kad artimiausiu metu mūsų krepšinio specialistai patrauks dar toliau į Rytus.

J.Kazlauskas jau vadovavo Kinijos, o Rimas Kurtinaitis – Azerbaidžano rinktinėms. Praėjusią savaitę buvo pranešta, kad abu gana rimtai pretenduoja išvykti dar toliau – į Filipinus. Tačiau tai kol kas tik gandai.

Dar viena niša lietuviams – arabų šalys. Mindaugas Lukošius keletą sezonų dirbo Kuveite, o 2007 m. su "Al Qadsia" komanda laimėjo šios šalies pirmenybes.
Libane savo jėgas yra išbandęs R.Paulauskas. Vilniečiui 2005 m. net buvo siūloma užimti šios šalies rinktinės trenerio postą, tačiau jis jau turėjo sutartį su Maskvos srities "Dinamo".

"Į tas šalis nuolat važiuoja teisėjauti Lietuvos arbitrai Romualdas Brazauskas, Tomas Jasevičius ir kiti. Po to jie parekomenduoja ir mūsų trenerius, žodžiu, lietuviai stoja vieni už kitus, – savo karjerą Libane prisiminė R.Paulauskas. – Manau, kad būtų visai įdomu padirbėti tose šalyse. Aišku, krepšinio lygis ten drastiškai skiriasi, tačiau treneriui kartais naudinga galvoti ne tik apie sudėtingus derinius, bet ir pamokyti, tarkime, kaip perduoti kamuolį. Treneriui naudinga bet kokia patirtis."

Perspektyva: "Manau, kad Lietuvoje yra pakankamai trenerių, kurie pramuš sienas ir vadovaus stipriausiems Europos klubams", – įsitikinęs G.Krapikas.

Lietuvos trenerių darbas užsienyje

Jonas Kazlauskas (53 metai): Pirėjo "Olympiakos" (Graikija, 2004-2006 m.), Kinijos rinktinė (2004–2008 m., per Atėnų olimpiadą – asistentas).|

Antanas Sireika (52): Kazanės "Uniks" (Rusija, 2006–2008 m.).

Ramūnas Butautas (44): Rygos ASK (Latvija, nuo 2005 m.).

Rimas Kurtinaitis (48): Azerbaidžano rinktinė (2003–2005 m.), Baku "Gala" (Azerbaidžanas, 2002–2006 m.), Permės "Ural Great" (Rusija, 2006 m.), Vroclavo "Sląsk" (Lenkija, nuo 2008 m. pradžios).

Kęstutis Kemzūra (38): Stambulo "Besiktas" (Turkija, 2001-2002 m., asistentas), Sankt Peterburgo "Dinamo" (Rusija, 2004-2005 m., asistentas), Trevizo "Benetton" (Italija, 2005–2007 m., asistentas), Maskvos srities "Chimki" (nuo 2007 m. sausio mėn.).

Rimas Girskis (59): Junanio "Jun An" (Kinija, 2000–2001 m.), Rostovo "Lokomotiv" (Rusija, 2001–2004 m.), Mariupolio "Azovmaš" (Ukraina, 2006–2007 m.).

Šarūnas Sakalauskas (47): Brėmerhafeno "Eisbaren" (Vokietija, nuo 2001 m.).

Tomas Pačėsas (36): Sopoto "Prokom Trefl" (Lenkija, nuo 2007 m. pabaigos).

Valdemaras Chomičius (49): Permės "Ural Great" (Rusija, 1999–2002 m., asistentas), Maskvos "Dinamo" (Rusija, 2003 m.), Permės "Ural Great" (Rusija, 2004–2005 m.), Kazanės "Uniks" (Rusija, 2005–2007 m., asistentas).

Rūtenis Paulauskas (37): Mineralinių vandenų "Lokomotiv" (Rusija, 2000–2001 m., asistentas), Maskvos CSKA (Rusija, 2001–2002 m., asistentas), Maskvos srities "Dinamo" (2005–2006 m.).

Rimantas Endrijaitis (64): Saratovo "Avtodor" (Rusija, 1996-1998 m.), Sankt Peterburgo "Spartak" (Rusija, 1999–2000 m.), "Avtodor" (Rusija, 2000–2001 m.), Sumų "Sumykhimprom" (Ukraina, nuo 2004 m.)

Gintaras Krapikas (47): Kazanės "Uniks" (Rusija, 2006–2008 m., asistentas).

Algirdas Brazys (46): Sankt Peterburgo "Spartak" (Rusija, 2004–2006 m.), Tartu "Rock" (Estija, 2006–2007 m.), Mariupolio "Azovmaš" (Ukraina, 2007–2008 m.).

Romualdas Petronis (43): Saratovo "Avtodor" (Rusija, 2002–2004 m., asistentas), Maskvos "Dinamo" moterų komanda (Rusija, 2004–2005 m., asistentas), Permės "Ural Great" (Rusija, 2006 m., asistentas).

Žydrūnas Žvinklys (44): Južno "Chimik" (Ukraina, 2007 m.).

Gintaras Kručkauskas (48): Permės "Ural Great" (Rusija, 2002–2003 m., asistentas), Maskvos "Dinamo" (Rusija, 2003 m., asistentas), Jekaterinburgo UGMK moterų komanda (Rusija, 2004-2005 m., asistentas).