Šiandien Vilniuje – antrasis Lietuvos krepšinio lygos (LKL) finalo serijos raundas. Savo arenoje Kauno „Žalgiris“ nepaliko vilčių „Lietuvos rytui“ – 71:56. Jei istorija pasikartos, sostinės ekipa atsidurs ant prarajos krašto.

Svarstyklės kauniečių pusėje

Apie tai, kad vilniečius slegia psichologinis kompleksas, po pirmosios finalo serijos dvikovos kalbėjo ne vienas krepšinio specialistas.

Tai patvirtina faktai. Paskutinį kartą „Lietuvos rytas“ žalgiriečius įveikė daugiau nei prieš metus, kai praėjusių metų finalo serijoje laimėjo vienintelę dvikovą. Vis dėlto ji Vilniaus klubui sėkmės neatnešė – „Žalgiris“ užtikrintai triumfavo serijoje 4:1.

„Svarbiausia, kad išlaikėme šaltus nervus ir neleidome svarstyklėms pakrypti varžovų naudai. Vis dar turime savo aikštės pranašumą, o tai tokioje trumpoje finalo serijoje labai svarbu. Džiaugiuosi, kad psichologinį spaudimą pirmajame mače atlaikėme geriau už savo priešininkus“, – kalbėjo „Žalgirio“ vyriausiasis treneris Aleksandras Trifunovičius.

Pernai kitoje barikadų pusėje stovėjęs serbas pirmajame mače akivaizdžiai pranoko savo tautietį Aleksandrą Džikičių. A.Trifunovičius puikiai panaudojo aštriausią ginklą, kuriuo jis ne kartą varė į neviltį varžovus ir būdamas „Lietuvos ryto“ generolu – derinį „dviese prieš du“.

„Visiškai neapsigynėme prieš derinį “dviese prieš du„. Arba žemas žaidėjas įmesdavo, arba perduodavo kamuolį aukštam komandos draugui ir šis laisvas atakuodavo“, – gynybos spragas konstatavo „Lietuvos ryto“ vidurio puolėjas Jonas Valančiūnas.

Kuklus Jono pasirodymas taip pat buvo viena pagrindinių Vilniaus komandos nesėkmės Kaune priežasčių. Pirmosiomis minutėmis J.Valančiūnas aikštelėje nerado savo vietos ir akivaizdžiai pralaimėjo mikrodvikovą kitam nacionalinės rinktinės kandidatui Robertui Javtokui. Jiems padedančių Milovano Rakovičiaus ir Predrago Samardžiskio akistatą taip pat aiškiai laimėjo žalgirietis.

Ant laurų neužmigo

Vis dėlto net ir toks galingas startas finale dar nieko negarantuoja. Per 18 metų LKL istoriją buvo penki sezonai, kai pirmąją serijos dvikovą laimėjusi komanda galiausiai kapituliavo.

Žalgiriečiai ant tokio grėblio buvo užlipę tik kartą – 2000-ųjų finale jie laimėjo pirmąjį mačą prieš „Lietuvos rytą“, tačiau po to pralaimėjo tris mačus.

Po du kartus LKL finalo seriją pergalėmis pradėjo, bet vėliau įgytų pozicijų neišlaikė Kauno „Atletas“ (1994 ir 1996 m.) ir „Lietuvos rytas“ (2001 ir 2008 m.).

„Neabejoju, kad mačas Vilniuje bus visiškai kitoks. Varžovai atidavė daug jėgų VTB Vieningosios lygos varžybose, tad pirmajame mače atrodė pavargę. Dabar jie turėtų būti šviežesni. Privalome žaisti tokį patį komandinį krepšinį, tik tuomet galime tikėtis sėkmės“, – neabejojo „Žalgirio“ gynėjas Marko Popovičius.

Kad nesiruošia kelti baltos vėliavos, iš karto po mačo „Žalgirio“ arenoje pareiškė ir A.Džikičius. „Tai tik pirmoji dvikova, tačiau ne pati svarbiausia. Varžovai niekuo nenustebino, tačiau mes nesužaidėme taip, kaip galėtume, ypač gindamiesi“, – sakė serbas.

Vilniečių antirekordas

Pirmajame mače vilniečiai pasiekė ir vieną antirekordą. 14-ąjį kartą LKL finalo serijoje dalyvaujantis „Lietuvos rytas“ į kauniečių krepšį įmetė tik 56 taškus.

„Esu patenkintas mūsų gynyba, tačiau žinau, kad galime sužaisti dar geriau“, – neabejojo A.Trifunovičius.

Šį sezoną tarptautinėje arenoje kauniečius ne vieną kartą pražudė būtent silpnas žaidimas po savuoju krepšiu. Ar pirmas mačas su „Lietuvos rytu“ reiškia, kad buvusią silpnybę kauniečiai per sezono finišą sugebėjo paversti pranašumu?

„Nors neleidome varžovams surinkti net 60 taškų, galėjome gintis dar geriau. Puldami taip pat nemažai gerų progų neišnaudojome“, – savo treneriui pritarė „Žalgirio“ puolėjas Mindaugas Kuzminskas.