Praėjusį savaitgalį Lietuvos parodų ir konferencijų centre „Litexpo“ vyko Vilniaus sporto festivalis – didžiausias sporto ir sveikatingumo renginys, kurį per dvi dienas aplankė tūkstančiai sportui neabejingų vilniečių. Šventės lankytojai galėjo patys aktyviai sportuoti „Reebok Fitness Challenge“ bei „Brasa CrossFit“ treniruočių zonose, stebėti profesionalų kovas „Savickas Classic“ galiūnų turnyre, gatvės gimnastų mūšiuose, „Power Hit Radio“ šokių kovose ar „Vilnius Fit Cup“ varžybose. Dar tik ieškantys sporto sau galėjo jį išsirinkti sporto klubų mugėje, kur savo veiklą pristatė virš šimto įvairiausių sostinės sporto organizacijų – nuo kovos sporto menų iki šachmatų.



Daug dėmesio sulaukė ir visos šventės metu vykusi „Skynet“ konferencija „Active Training“, kur paskaitas skaitė bei diskusijose su žiūrovais dalyvavo kelios dešimtys sportininkų ir su sportu dirbančių specialistų. Viena įdomiausių diskusijų čia vyko sekmadienio popietę, kai į sceną užkopė Rio parolimpinių žaidynių čempionai – lengvaatletis M. Bilius bei Lietuvos aklųjų riedulio rinktinės žaidėjai Mantas Brazauskis, Mindaugas Suchovejus ir Justas Pažarauskas.


Parolimpiečiai papasakojo apie nepakartojamus jausmus iškovojus aukščiausios prabos olimpinius medalius, apie naują jaudulį radus šimtus žmonių, juos pasitinkančių Vilniaus oro uoste. Tačiau didelę dalį diskusijos buvo kalbama ir ne tokiomis maloniomis temomis. Sportininkai prisipažino, kad yra nusivylę Lietuvos parolimpinio komiteto bei savo sporto šakų federacijų veikla, nuolat susiduria su sporto funkcionierių aplaidumu ar net cinizmu.


„Žmonės, kurie dirba su neįgaliųjų sportu turėtų tuo išties domėtis, rūpintis atletais ir jų poreikiais. Dabar neįgaliųjų sportui vadovauja neįgali valdžia“, – žodžių į vatą nevyniojo M. Bilius.



Rio parolimpinį auksą rutulio stūmimo rungtyje pelnęs lengvaatletis pasakojo, kad prieš kelionę į Rio paprašius naujų batų gavo atsakymą, kad batus jau yra gavęs prieš ketverius metus. Su gausybe problemų susidūrė ir aklųjų riedulio, dar vadinamo golbolu, rinktinė. Jos nariai pasakojo apie paskutinę minutę gautas ir su jais nederintas, visiškai šiai sporto šakai netinkančias aprangas, būtent dėl šios priežasties jie turėdavo nusirengti jas kiekvienos pertraukos metu. Visos oponentų rinktinės parolimpiadoje turėjo skautus, stebinčius ir analizuojančius varžovų žaidimą, tuo tarpu Lietuvos rinktinėje šiuo darbu teko užsiimti ekipos treneriui. Tokius nutikimus, kai atvykus į Rio neįgaliesiems skiriami automobiliai be vairuotojų, parolimpiniai čempionai jau vadino smulkmenomis į kurias priprato nebekreipti dėmesio, jų nesureikšminti.

„Toks požiūris į mūsų sportininkus turi keistis“, – reziumavo M. Bilius, o paklaustas dėl premijų neįgaliesiems ir sveikiesiems olimpiečiams sulyginimo darsyk pabrėžė, kad dėl tokių dalykų kovoti turėtų ne sportininkai, o juos atstovaujančios neįgaliųjų sporto organizacijos. „Lygybė turi būti visur. Ir premijose, ir gyvenime. Mes visiškai neturime neįgaliųjų sporto strategijos. Negalvojama apie tai, kas bus ateity. Kodėl negalią turintys vaikai vis dar siunčiami į spec. mokyklas, o nėra integruojami į visuomenę?“.

Pasibaigus diskusijai nuotaiką kiek praskaidrino žymus dizaineris Aleksandras Pogrebnojus, kuris atėjo asmeniškai pabendrauti su Lietuvos parolimpiniais herojais ir davė tvirtą pažadą visiškai nemokamai sukurti dizainą naujoms aklųjų riedulio rinktinės aprangoms bei padėti surasti tinkamus gamintojus. A. Pogrebnojus pabrėžė, kad šiame procese privalo iš arti susipažinti su šio sporto specifika, apsilankyti keliose treniruotėse, išsiaiškinti kokia medžiaga šioms aprangoms bus tinkamiausia ir daug kitų niuansų.

Po konferencijos Lietuvos golbolo rinktinės nariai apžiūrėjo Vilniaus sporto festivalio klubų parodą, išmėgino šaudymą iš lanko, šratasvydį, ledo ritulį, žolės riedulį ir daugelį kitų čia pristatytų sporto šakų. Šioje parodoje sau tinkamą sportą galėjo rasti kiekvienas.