„Kelias dienas reikia visiškai atsisakyti angliavandenių. Tada vaikštau visai be jėgų, o dar reikia bėgioti. Būna labai sunku“, – neslepia bėgikė.

Hanoverio maratone šių metų balandį 28 metų sportininkė Vaida Žūsinaitė iškovojo kelialapį į Rio, kai 5 min. pagerino savo ankstesnį laiką. 2 val. 32 min. 50 s – tiek ji užtruko, kol įveikė 42 km 195 m. Tiesa, olimpinį normatyvą sportininkė buvo įvykdžiusi jau anksčiau, tačiau į olimpiadą galėjo važiuoti tik trys geriausios maratonininkės, o normatyvą buvo įvykdžiusios šešios Lietuvos lengvaatletės. Prieš startą Hanoveryje V. Žūsinaitė žinojo, kad privalo pagerinti savo ankstesnį rezultatą.

V. Žūsinaitė pasakoja, jog tam, kad patektų į praėjusią olimpiadą, jai pritrūko vos šešių sekundžių, tad grįžus norėjosi tik verkti: „Manęs tėvai net nekalbino. Ir net atidarymą buvo skaudu žiūrėti, juk taip stengiausi, tiek daug darbo įdėjau ir tiek nedaug pritrūko.“

Tačiau šiai olimpiadai, sako sportininkė, ji ruošėsi jau beveik nusiraminusi. Žinoma, įtampos buvo, nes ji labai norėjo patekti į Rio.

V. Žūsinaitė ilgai treniravosi vidutinio nuotolio bėgimams, o maratoną pirmą kartą įveikė 2014 m. Vilniaus maratone, kur, beje, sumušė trasos rekordą. „Maratono rungtis mane visada traukė, bet aš jausdavausi per silpna, per jauna, galvojau, kad dar reikia palaukti, ir traumos kamuodavo. Bijojau bėgti ilgesnes distancijas, todėl bėgdavau 3 km, 5 km, kartais 10 km“, – prisimena sportininkė.

Pasak jos, lūžis įvyko 2014 m., ruošiantis kliūtiniam bėgimui. Nors rungtis labai patiko, buvo įdėta daug darbo, bet kilo problemų dėl nugaros, ir V. Žūsinaitė suprato, kad šioje srityje negalės savęs realizuoti, tad nusprendė išbandyti Vilniaus maratoną. „Pagalvojau, kad maratonas vyks Lietuvoje, iš manęs niekas nieko nesitiki, aš ramiai atsistosiu, bėgsiu, išbandysiu save, pažiūrėsiu, ar finišuosiu, nes kai kurie pusę maratono bėga gerai, o viso negali. Aš be jokio streso pusantro mėnesio bėgau krosus ir manęs maratonas nė kiek neišgąsdino. Iš karto supratau, kad galiu daug geriau bėgti“, – kalba maratonininkė.

Nors pasiruošimas maratono rungčiai, atrodo, gali varginti tik dėl didelio fizinio krūvio ir daugybės kasdien bėgamų arba, kaip bėgikai sako, renkamų kilometrų, V. Žūsinaitė pasakoja, kad jai bene sunkiausia paskutinė savaitė iki varžybų, kai maratonininkai turi laikytis specialios dietos: „Kelias dienas reikia visiškai atsisakyti angliavandenių. Tada vaikštau visai be jėgų, o dar reikia bėgioti. Būna labai sunku. Bet organizmas, kadangi susiduria su stresu ir negauna angliavandenių, iš kurių įprastai ima energiją, po dietos daug daugiau angliavandenių prikaupia ir dar moka ir iš riebalų paimti energiją.“

Beje, sako V. Žūsinaitė, maratonas itin sudėtingas – net profesionalūs sportininkai per metus bėga iki trijų maratonų, o ji pati – du. „Kad pasiruoštum maratonui, reikia bent jau keturių mėnesių, kad atsigautum po jo – bent trijų. Po maratono mėnesį jokios rimtose varžybose negali bėgti, nes nuovargis tikrai jaučiasi. Po pirmo maratono net netikėjau, kad gali būti taip sunku“, – prisipažįsta sportininkė.

V. Žūsinaitė Rio bėgs ketvirtąjį savo maratoną, kartu su ja startuos dar dvi Lietuvos maratonininkės – Diana Lobačevskė ir Rasa Drazdauskaitė. Nors visų trijų bėgikių laikai nėra labai nutolę vienas nuo kito, sportininkė sako, kad kiekviena bandys bėgti geriausiu savo laiku. Tad greičiausiai lietuvės nesilaikys viena kitos.

„Laiko skirtumas gal ir nėra didelis, bet vis tiek daug reiškia. Rasa su Diana tikrai pajėgesnės maratonininkės, jau su stažu, dalyvavusios ir olimpiadoje, jos turės savo taktiką ir bėgsime tikriausiai atskirai. Kiekviena norės parodyti kuo geresnį rezultatą, tad bėgsime taip, kaip geriau mums, nesiderinsime ir netrukdysime viena kitai ir sau“, – neslepia V. Žūsinaitė.

Anot bėgikės, olimpiada sportininkui – ne paprastos varžybos, o beveik karjeros viršūnė. Vis dėlto, prisipažįsta V. Žūsinaitė, ji supranta, kad yra debiutantė, o pirmas blynas ne visiems iš karto būna geras, bet stengsis pasirodyti kuo geriau.