„Krepšininkas gali ir atsikvėpti. O irklavime bent sekundę praleisi ar silpniau pakabinsi – ačiū už dėmesį, tu jau sėdi gale“, - lygino J. Petkevičius.

„Ankstesniais metais buvau sveikas ir galėjau ramiai mąstyti apie apdovanojimus. O šįkart mane kamavo trauma, tad tik masažuotojo Juozo Petkevičiaus pastangomis sugebėdavau stoti prie starto linijos. Tik jo padedamas kovojau ir nugalėjau“, – kalbėjo 26 metų Mindaugas Griškonis, Varezėje (Italija) trečią kartą tapęs vienviečių valčių irklavimo Europos čempionu.

Ilgametis Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės masažuotojas, nacionalinės komandos talismanu vadinamas J. Petkevičius, geriau žinomas kaip Juozukas, Varezėje pasirengti startams padėjo ir kitiems mūsų šalies irkluotojams.

Pirmą kartą Europos čempione Italijoje tapo vienvietės valties irkluotoja 23 metų Donata Vištartaitė, o 20-metis Rolandas Maščinskas ir 24 metų Saulius Ritteris užėmė ketvirtąją vietą.

Į Europos čempionatą Varezėje keliavo ir dar vienas asmuo, labiau susijęs su krepšiniu, – dar Londono olimpiadoje Lietuvos krepšinio rinktinės vadovu buvęs verslininkas Antanas Guoga, nusprendęs paremti irklavimą. Jis ir įkalbėjo Juozuką prisidėti prie irkluotojų komandos.

Po daugiau nei 30 metų pertraukos į darbą su irkluotojais sugrįžęs J. Petkevičius tikina, kad ši sporto šaka – itin sudėtinga. „Čia bent sekundę praleisi ar silpniau pakabinsi – ačiū už dėmesį, tu jau sėdi gale“, – sakė 64 metų masažuotojas.

Kaip atsidūrėte irkluotojų komandoje? – paklausėme J. Petkevičiaus.

Netikėtai (juokiasi). Dabar nedirbu jokiame krepšinio klube, o be darbo gyventi negaliu. Išgirdau, kad vyksta Europos irklavimo čempionatas, gavau pasiūlymą atvykti ir išvažiavau.

Tai buvo pirmas kartas, kai dirbote su irkluotojais?

Ne. Su irkluotojais aš dirbau 1980 m. prieš Maskvos olimpiadą. Man patinka vanduo. Tiek merginos, tiek vyrai čia labai stiprūs, ištvermingi. Dėl to ir nuvažiavau. Žinoma, jeigu pats įsėsčiau į valtį, tikriausiai išgriūčiau. Kita vertus, esu trumpas, tai gal išlaikyčiau... tiesa, dar ir irkluoti reikėtų... Tačiau jei likimas leis, gal ir pabandysiu. Šis sportas man patinka. Jis, žinoma, labai sunkus, reikia išsilaikyti iki septynių minučių. Pavyzdžiui, krepšinio žaidėjas pavargo, atsisėdo, pailsėjo ir po teisėjo švilpuko vėl sugrįžo. O čia bent sekundę praleisi ar silpniau pakabinsi – ačiū už dėmesį, tu jau sėdi gale. Nėra ko lyginti krepšinio su irklavimu. Čia nuolat reikia dirbti. Krepšinį žaisti nelengva, bet įmetei – grįžti namo, meti baudą – stovi. Irklavimas tikriausiai tuo ir žavi, kad reikia įveikti ne tik varžovą, bet ir save.

Galbūt su irkluotojais planuojate dirbti ir ateityje?

Viskas priklauso ne tik nuo to, ar jie manęs norės, bet ir nuo manęs. Jeigu jau dirbu, dirbu rimtai. Tai turiu daryti tik su irkluotojais – jokių papildomų žmonių. Bet jei jų nebus, mano atlyginimas turi būti toks, kad galėčiau gyventi. Jeigu irkluotojai tam neturi galimybių, aš negaliu eiti. Dirbti ir vienur, ir kitur žmogus yra bejėgis, nes turi užsidirbti sąžiningai. Jeigu dirbsi tik tam, kad dirbtum, kad vadintumeisi kieno nors masažuotoju, tavo darbas bus betikslis.

Masažavote visą irkluotojų rinktinę?

Visą, žinoma. Visiems keturiems padėjau, kiek galėjau.

Palyginkite darbo specifiką masažuojant krepšininkus ir irkluotojus.

Aišku, skirtumas yra, tačiau nelabai didelis, nes dirba daugmaž tos pačios raumenų grupės – rankos, kojos, nugara. Tik darbas su irkluotojais turi būti gilesnis ir stipresnis. Krepšininkams labai stipraus masažo nereikia. Pavyzdžiui, Mindaugui reikėjo gilaus ir stipraus masažo, kad jo koja atgytų.

Papasakokite apie vyrų ir moterų masažavimo specifiką. Ar ji labai skiriasi? Ar naudojama tiek pat jėgos? Galbūt moterys masažuojamos švelniau?

Jėgos naudojama maždaug tiek pat, bet skiriasi dydis, apimtis. Skiriasi moters rankytė ir vyro ranka, tačiau dirbti reikia taip pat. Su kuo maloniau dirbti? (Juokiasi.) Būna malonus žmogus, būna nelabai, tačiau sportininkai man visada malonūs, nes aš juos suprantu. Tikiuosi, jie mane taip pat supranta.

Kokia veikla užsiimate dabar?

Šiuo metu truputėlį ilsiuosi, po to važiuosiu pabūti į Anupriškes pas Antaną Guogą. Rytais bėgioju, vaikštinėju su žmona, poilsiauju.

O kokie artimiausi jūsų darbo planai?

Lauksiu visų perversmų. Esu tokio amžiaus, kad galėčiau ir nedirbti, bet aš noriu. Jei nebus darbo, per daug nesijaudinsiu.