Martynas Pocius krepšinio aikštėje kartais primena laimės kūdikį. Atrodo, kuo sunkesni išbandymai jo laukia, tuo geriau jam sekasi. Pasaulio čempionate gynėjas su kaupu atsilygino už jam parodytą pasitikėjimą.
Pasaulio krepšinio čempionato išvakarėse, kai Lietuvos rinktinės treneriai suko galvas, kuriuos gynėjus pasirinkti, Martynas Pocius buvo tarp kandidatų likti Lietuvoje. Tačiau Turkijoje krepšininkas už parodytą jam pasitikėjimą atsilygino treneriams ir komandai tokiu geru žaidimu, kad čempionato pabaigoje jau rungtynes pradėdavo ir starto penkete.
Ir sugrįžęs į "Žalgirį" 24-erių 196 cm ūgio M.Pocius žaidžia malonų akiai krepšinį ir yra vienas rezultatyviausių komandoje. Tačiau jis neslepia – po pasaulio čempionato be jokio poilsio iškart įsitraukti į "Žalgirio" pasirengimą sezonui buvo velniškai sunku. Tai – dar vienas naujas iššūkis Martynui. Bet tokie išbandymai šį žaidėją veikia kaip adrenalinas. Jam netrūksta sugebėjimų, noro ir užsispyrimo įveikti bet kokius sunkumus. Užtenka prisiminti, kiek ir kokių sunkių traumų yra patyręs ir vis dėlto sugrįžęs į didįjį krepšinį.
– Martynai, jums praėjusi vasara turbūt buvo kaip pasaka. Ar pats tikėjotės, kad sugebėsite taip atsiskleisti? – dienraštis pradėjo pokalbį su M.Pociumi.
– Ko gero, nelabai tikėjausi. Bet krepšinis toks dalykas, kad niekada nežinai, kas ir kaip pasisuks. Labai smagu, kad viskas taip pavyko. Tačiau aš dėl to ir gyvenu – dėl to treniruojuosi, kiekvieną valandą stengiuosi prasmingai praleisti salėje, nes kiekvienas metimas vis tiek atsiperka. Rinktinė visada buvo mano tikslas, dar neseniai – labai tolimas. Nelabai tikėjausi, kad jau šią vasarą jį pasieksiu. Bet pasiekiau.
– Visiems laukiant rinktinės dvyliktuko, jūs buvote tarp kandidatų į jį nepatekti. Jautėte tai?
– Taip. Ir visi kalbėjo, ir buvo aišku, kad rinktinėje gynėjų per daug. Per treniruotes buvo sveika konkurencija, visi dirbome savo darbą. Žmonės viską vertino pagal draugiškas rungtynes, tačiau treneriams daug svarbiau buvo, kaip mes pusantro mėnesio kiekvieną dieną dirbome per treniruotes.
– Kas padėjo jums atsiskleisti rinktinėje labiau, nei iš jūsų buvo tikimasi?
– Manau, tai labai daug priklausė nuo trenerio. Taip pat labai daug lėmė tokios, sakyčiau, mikroakimirkos. Viena kita ataka nepasiseka, po to gauni pražangų ir sėdi ant suolo. O vietoje tavęs išėjęs žaidėjas pataiko, apsigina ir viskas keičiasi, trenerio pasitikėjimas – irgi. Tad gali pasitaikyti ir atsitiktinumų. Bet aš visą gyvenimą, ir Djuko universiteto komandoje, ir "Žalgiryje", kai sėdžiu ant suolo, būnu pasirengęs išbėgti į aikštę. Nes niekada nežinai, kada gausi šansą, kada ateis ta akimirka. Panašiai buvo ir rinktinėje. Tikėjausi šanso ir buvau pasirengęs juo pasinaudoti.
– Kada pajutote, kad galite žaisti labai gerai?
– Po mačo su Ispanija. Rungtynės buvo labai svarbios, man pavyko gerai sužaisti, tuomet pajutau didesnį komandos draugų pasitikėjimą.
– Kaip jautėtės, kai buvęs jūsų treneris Mike'as Krzyzewskis Turkijoje pasakė: "Didžiuojuosi tavimi"?
– Širdelė suvirpėjo. Buvo keista šiek tiek, nes ne kasdien iš jo tai gali išgirsti. Juolab kad treneris tai pasakė labai natūraliai, ne po varžybų, o mums susitikus koridoriuje, kai JAV ketvirtfinalyje nugalėjo Rusiją. Jis stipriai apsikabino mane ir tada pasakė, kad didžiuojasi. Smagu ir keista buvo, juk tiek metų bandžiau jam įrodyti, kad galiu žaisti krepšinį. Ir dar smagiau dėl to, kad tai įrodžiau žaisdamas ne koledžo komandoje, o didžiojoje krepšinio scenoje – pasaulio čempionate.
– Po A.Gomelskio turnyro Rusijos spauda jus pradėjo vadinti kylančia Europos žvaigžde. Ar tokie epitetai nepadarys meškos paslaugos?
– Niekada nebuvau "pasikėlęs". Stengiuosi mažiau klausyti, kas ką kalba, be to, yra žmonių, kurie mane nusodina (juokiasi). Pirmiausia – tėtis (Gintaras Pocius, buvęs Vilniaus "Statybos" žaidėjas – red. past.). Jis po bet kurių LKL rungtynių man skambina ir aš išklausau visą paskaitą, ką ne taip dariau. Ir sužadėtinė, kuri supranta krepšinį, taip pat neleistų man "pasikelti". Bet aš ir pats esu iš tų, kurie supranta, kad tobulėti ribų nėra. Vasarą buvo vienas etapas, jis baigėsi. Dabar – "Žalgiris", nauji treneriai, vėl iš naujo reikia įrodinėti savo vertę. Motyvacijos stengtis visada yra.
– Po pasaulio čempionato neturėjote laiko poilsiui. Rengtis naujam sezonui buvo sunku?
– Taip, sunku ir psichologiškai, ir fiziškai. Iki šiol nežinojau, kaip sunku po rinktinės, po tokios euforijos sugrįžti į klubą ir iškart pradėti naują pasirengimą. Krūviai dideli ir iš tiesų yra labai sunku visomis prasmėmis. Man tai – naujas dalykas, bet kartu – ir nauja patirtis. Turiu išmokti save tausoti, daugiau ilsėtis, didelį dėmesį skirti mitybai, kad ištempčiau šį sunkų laikotarpį ir nesmigčiau žemyn. Kol kas dar "veža" ir noras pasirodyti naujam treneriui, kad jis patikėtų manimi. Kiekvienose rungtynėse galiu įgyti arba prarasti tą pasitikėjimą. Be to, žaidimas klube yra mano darbas ir turiu jį atlikti kuo geriau.
– Kokį įspūdį palieka šio sezono "Žalgiris"?
– Pasakyčiau taip – gili komanda. Turime labai daug žaidėjų, todėl vienam krepšininkui nesužaidus, galbūt geriau seksis kitam. Šiemet "Žalgiris" turi labai daug aukšto lygio žaidėjų ir vis tiek kas nors tą dieną iššaus. Kiekvienoje pozicijoje yra po 2–3 žaidėjus, tad yra sveika konkurencija, visi nori žaisti. Tikiuosi, mums šiais metais pavyks ką nors nuveikti.
– "Žalgirio" pergalė prieš "Panathinaikos" šį tą reiškia?
– Galbūt ji suteiks pasitikėjimo, kad galime kautis su bet kuria komanda. Tačiau tai tik sezono pradžia, "Panathinaikos" sprendė savo užduotis, bandė naujoves, mes taip pat žaidėme dar nepasirengę sezonui. Todėl vėliau abiejų komandų žaidimas dar pasisuks 180 laipsnių.
– "Žalgiris" šį sezoną turės daug ilgesnį atsarginių suolą. Kokių dar naujų kozirių galima tikėtis?
– Dar per anksti spręsti. Šiuo metu dar tik pradedame vienas kitą pažinti ir suprasti aikštėje. Reikia laiko, kad perprastume komandos "chemiją".
– Vis dėlto tokios sudėties komanda turi laimėti LKL čempionatą ir Eurolygoje patekti į kitą etapą?
– Tai yra mūsų tikslas kiekvieną sezoną. Bandysime jį įvykdyti. Bet "Lietuvos rytas" irgi yra stipri komanda. Nesvarbu, kokios sportinės formos ji yra dabar, bet sezono pabaigoje viskas gali būti kitaip. Juk neaišku, kiek visko įvyks per visą sezoną. Tačiau sprendžiant iš šios dienos pozicijų, mes esame pajėgūs laimėti LKL.
– Kokį įspūdį padarė vienas iš trijų jums nepažįstamų krepšininkų "Žalgiryje" – DeJuanas Collinsas?
– Man jis labai patinka ir kaip žmogus, ir kaip krepšininkas. DC (Disi – taip D.Collinsą vadina komandos draugai – red. past.) yra pokštininkas, kuris bet kurią akimirką gali prajuokinti, atitraukti tavo mintis nuo krepšinio, nes to kartais labai reikia, ypač kai būni labai pavargęs. Bet vos tik peržengęs aikštę jis tampa rimtu žaidėju, krepšinis jam yra viskas.
– Kaip manote, ar žiūrovai šį sezoną turės progą pamatyti visus penkis Lietuvos rinktinės žaidėjus, žaidžiančius kartu?
– Tai yra įmanoma, nes ir pozicijos taip pasiskirsčiusios – Kalnietis, Delininkaitis, Pocius, Klimavičius ir Jankūnas. Tokiu penketu, atrodo, nesame žaidę, bet kodėl gi ne? Čia viskas priklausys nuo trenerio.
Naujausi komentarai