Aukšta nata sezoną užbaigę Škotijos taurės turnyro nugalėtojai Edinburgo „Hearts“ klubo futbolininkai, tarp jų – ir komandos kapitonas kaunietis Marius Žaliūkas, vis dar gyvena triumfo emocijomis.

„Tai, kaip mūsų pergalę šventė Edinburgas – nerealus reginys“, – teigė 28-erių Lietuvos futbolininkas. M.Žaliūkas tvirtina, kad „Hearts“ sėkmė Glazgo „Hampden Park“ stadione gegužės 19-ąją – įsimintiniausias įvykis per visą karjerą.

Kauno „Inkaro“, „Šilutės“ ir Kauno futbolo-beisbolo klubo (FBK) „Kaunas“ marškinėlius vilkėjęs M.Žaliūkas „Hearts“ ekipai atstovauja nuo 2006-ųjų rugpjūčio. Lietuvio autoritetas Edinburge sparčiai augo. Jau po metų jis starto sudėtyje pakeitė ilgametį „Hearts“ kapitoną Steveną Pressley, o nuo 2010-ųjų liepos gynėjo pavardė Škotijos dienraščių antraštėse pradėjo mirgėti dar dažniau – M.Žaliūkui buvo įteiktas komandos kapitono raištis.

Penkis sezonus „Tynecastle“ stadione praleidęs vidurio gynėjas šiuo metu yra ekipos senbuvis ir vienas brangiausių „širdžių“ klubo žaidėjų.

– Mariau, kaip vertini praėjusį „Hearts“ sezoną, kurį vainikavo graži pergalė Škotijos taurės turnyro finale prieš principinį varžovą Edinburgo „Hibernian“? – paklausėme Lietuvoje atostogaujančio M.Žaliūko.

– Škotijos čempionate galėjome pasirodyti geriau („Hearts“ užėmė penktąją vietą – aut. past.), tačiau visą triūsą vainikavo puikus finišas taurės varžybose. Savo tikslą pasiekėme – iškovojome kelialapį į Europos futbolo lygos turnyrą. Škotijos taurė taip pat pradžiugino visus – ir klubo vadovus, ir sirgalius bei mus, futbolininkus.

– Paskutinį kartą šį trofėjų „Hearts“ komanda buvo iškovojusi 2006-aisiais, kai jai atstovavo Deividas Česnauskis, Saulius Mikoliūnas, Edgaras Jankauskas bei treneris Valdas Ivanauskas, o tu dar vilkėjai „Kauno“ marškinėlius. Kokią vietą ši pergalė užėmė tavo sportinių trofėjų kolekcijoje?

– Be abejonės, šis laimėjimas – svariausias ir sukėlęs daugiausia emocijų. Tai, kas vyko Edinburge po mūsų pergalės, sunku apsakyti žodžiais. Nieko panašaus nebuvau matęs. Vis dar peržiūriu nuotraukas, vaizdo įrašus ir kiekvieną kartą per kūną perbėga šiurpuliukai.

– Kaip šventėte pergalę?

– Iš karto po finalo rungtynių susirinko visi klubo vadovai, darbuotojai, komanda. Prisiminėme geriausius mačo epizodus, pasidžiaugėme iškovota taure. Kitą dieną Edinburge įvyko iškilmingas paradas. Skaičiau, kad „Hearts“ sėkme gatvėse džiaugėsi daugiau nei 100 tūkstančių miestiečių. Pirmą kartą tai mačiau, nepakartojamas reginys.

– Dvejus pastaruosius metus esi „Hearts“ kapitonas. Ar padidėjo atsakomybė, kai komandos treneriai ir draugai tau patikėjo šias pareigas?

– Kai atvažiavau į Edinburgą, man nebuvo nė 23-ejų. Tuomet buvau vienas jauniausių „Hearts“ žaidėjų. Per penkis sezonus daug kas pasikeitė. Dabar komandoje nemažai jaunų futbolininkų, o aš – vienas vyriausių ir labiausiai patyrusių žaidėjų. Kai tapau kapitonu, supratau, kad reikia rodyti daugiau iniciatyvos, būti pavyzdžiu jauniesiems kolegoms. O ar gerai šias pareigas atlieku, reikėtų klausti „Hearts“ žaidėjų.

– Į Škotiją išvykai iš „Kauno“, kuris šiemet išnyko iš Lietuvos futbolo žemėlapio. Ar neskaudu, kad tituluočiausias šalies futbolo klubas, kuriame subrendai kaip žaidėjas, būtent taip užvertė savo metraštį?

– Labai gaila. Kiekvienas žaidėjas, vilkėjęs „Kauno“ marškinėlius, manau, pasakytų tą patį. Skaudu, kad tokio lygio komanda subyrėjo. Tokio pajėgumo ekipos, kokia buvo „Kaunas“, mūsų šalyje dar ilgai neturėsime. Daug skaičiau apie „Kauno“ problemas. Apmaudu, kad pilasi įvairūs kaltinimai, o galutinis rezultatas tragiškas.

– Lietuvos rinktinei patekus į pasaulio čempionato atrankos grupę su graikais, slovakais, bosniais, latviais ir Lichtenšteinu, pradėta kalbėti apie unikalų šansą prasibrauti į 2014-ųjų finalo turnyrą Brazilijoje. Ką manai apie tai?

– Ekspertais save vadinantys futbolo specialistai gali kalbėti ką nori, bet, mano nuomone, su favoritais mums žaisti būtų geriau. Jei grupėje rungtyniautų bent viena elitinė vienuolikė, tuomet kovoti dėl antrojo kelialapio galbūt būtų lengviau. Dabar – visos rinktinės daugmaž lygiavertės ir solidžios. Graikai, bosniai, slovakai – nemanau, kad bus paprasta žaisti su jais, drįsčiau teigti priešingai: dėl kiekvieno taško vyks nuožmi kova.

– Neseniai prie Lietuvos rinktinės vairo stojo vengras Csaba Laszlo. Kokia tavo nuomonė apie šį specialistą, su kuriuo tau teko dirbti, kai jis treniravo „Hearts“ klubą?

– Su šiuo treneriu dirbome jau senokai (2008–2010 m. – aut. past.). C.Laszlo išsiskyrė tuo, kad mėgo vokišką tvarką. Jokių nesusipratimų su juo nebuvo. Strategas, išmanantis savo darbą, tad, tikėkimės, ir su mūsų rinktine jam pavyks pasiekti kažką gero.

– Po sėkmingo sezono Didžiosios Britanijos žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad tavimi domisi keli Anglijos klubai. Ar norėtum išbandyti jėgas kitoje šalyje?

– Kartais pagalvoju, kad būtų įdomu parungtyniauti kurioje nors kitos šalies lygoje, tačiau dabartinė futbolo realybė tokia, kad reikia džiaugtis tuo, ką turi. Kiekvienas futbolininkas nori išmėginti save vis aukštesniu lygiu, aš – ne išimtis. Jei galėčiau rinktis, Anglijos klubai atsidurtų prioritetų sąrašo viršuje. Šioje šalyje, panašiai kaip iš Škotijoje, dominuoja fizine jėga paremtas futbolas, tad nebūtų sunku prisitaikyti.

– Gali pasigirti įdomia pavarde. Ar komandos draugai „Hearts“ ekipoje niekada neprašė jos išversti?

– Jei pažodžiui išversčiau ir siečiau ją su spalva, tai mane užbadytų pirštais (juokiasi). Mūsų pagrindinių konkurentų „Hibernian“ spalva – žalia, tad tikrai būtų daug juoko. Apie tai su komandos draugais nesame kalbėję. Škotijoje, net ir prabėgus tiek metų, dar kai kam sunku ištarti mano pavardę (šypsosi).

– Vakar prasidėjo 2012-ųjų Europos futbolo čempionato finalo turnyras. Kas tavo favoritai?

– Be abejo, olandai. Už „oranžinius“ sergu nuo mažų dienų. Bus įdomu stebėti, kaip jiems seksis, nes jau grupės varžybos kelia didžiulę intrigą (olandams teks susikauti su Vokietija, Portugalija ir Danija – aut. past.). Norėtųsi, kad mano mėgstama komanda nužygiuotų bent iki finalo.