Gimnastas Rokas Guščinas patenkintas savo rezultatu Londono olimpinėse žaidynėse: pasak jo, 17-oji vieta – puikus pasiekimas.

– Rokai, ar jau atsigavai po varžybų? Kokių įspūdžių jos paliko? – paklausėme R.Guščino.

– Įspūdžiai puikūs. Labai džiaugiuosi savo rezultatu. Pasiekiau tikslą, kurį buvau suplanavęs, todėl jaučiuosi labai gerai.

– Mažiau gimnastiką išmanantiems sporto mėgėjams 17-oji vieta gali atrodyti kuklokas rezultatas. Ką pasakytum skeptikams?

– Manau, kad kaip pirmasis olimpiadoje dalyvavęs Lietuvos vyras gimnastas pasirodžiau labai gerai. Dabar svarbiausia nežengti atgal, kad Rio de Žaneiro žaidynėse rezultatai būtų geresni.

– Jau galvoji apie 2016-ųjų olimpiadą?

– Planuoju ruoštis jai. Norėčiau išmėginti jėgas ir Brazilijoje.

– Ar kuris nors iš varžovų tave nustebino Londone?

– Konkurentai pažįstami, daugumą jų mačiau pasaulio čempionate. Į olimpines žaidynes atvyko stipriausieji. Konkurencija buvo tokia, kokios tikėjausi.

– Ko pritrūko, kad tavo asmeninis rezultatas būtų geresnis?

– Iki kitų olimpinių žaidynių reikia parengti sudėtingesnę programą. Per ketverius metus tai – įgyvendinama užduotis.

– Ar jaudinaisi prieš olimpinį debiutą?

– Jaudinuosi prieš visas svarbias varžybas. Per olimpinį startą nerimo buvo nedaug, nes žinojau, kad esu labai gerai pasiruošęs. Galvojau tik apie savo pasirodymą, todėl viską vertinu teigiamai. Padėjo ir tai, kad mano varžybas stebėjo daug artimų žmonių. Jų palaikymas man ypač svarbus.

– Ar patiko žaidynių dvasia?

– Džiugu, kad Lietuvos delegacija yra gausi. Smagu, kad į varžybas susirenka nemažai Anglijoje gyvenančių lietuvių. Mano mama gyvena Londone, todėl jaučiausi tarsi antruose namuose. Mikroklimatas fantastiškas, visi Lietuvos sportininkai gerai sutaria.

– Ką dabar veiki olimpiniame kaimelyje?

– Ilsiuosi. Čia pramogų netrūksta – yra biliardas, kompiuterinių ir įvairių stalo žaidimų. Daugiausia laiko praleidžiu prie biliardo stalo. Kompiuterio taip pat neignoruoju.

– Koks gyvenimo Londone ritmas per žaidynes?

– Rytų Londone žmonių gerokai daugiau, tačiau, nuvažiavus kur nors toliau į užmiestį, atrodo, kad jokia olimpiada nevyksta.

– Treniruojiesi Kaune, mama gyvena Londone. Ar neketini persikelti į šį miestą?

– Daugiau nei dvejus metus gyvenau Londone, baigiau koledžą, keičiau klubus vieną po kito, tačiau man tai nepatiko. Iki sporto bazių važiuodavau ilgiau nei valandą. Vien tai man kėlė depresiją. Treniruočių sąlygos Kaune prastesnės nei Londone, bet manau, kad treniruodamasis Lietuvoje galiu pasiekti daugiau.

– Iki Rio de Žaneiro olimpiados – ketveri metai. Tai daug ar mažai?

– Tai nėra maža atkarpa. Bus ir kitų varžybų – Europos, pasaulio čempionatai. Treniruočių metodikos tikrai nekeisiu. Grįžęs į Lietuvą norėsiu pailsėti ir išsigydyti traumas. Man buvo plyšę kelio kryžminiai raiščiai, todėl noriu sustiprinti koją, taip pat ir nugarą. Olimpinėse žaidynėse dalyvavau tik rungtyje ant arklio, dėl traumų negalėjau varžytis kitose rungtyse, netgi svarsčiau, ar išvis galėsiu startuoti Londone. Nulėmė ambicijos, kad tokio įvykio gyvenime negaliu praleisti. Tikiuosi, kad šios žaidynės man buvo ne paskutinės. Darysiu viską, kad dalyvaučiau kitose. Šiuo metu man – 21-i. Manau, kad dar ketverius metus sportinė forma bus pakankamo lygio.

– Gimnastika Lietuvoje nėra tarp populiariausių sporto šakų. Galbūt tavo ir Lauros Švilpaitės startai Londone pakeis situaciją į gera?

– Tikiuosi, kad nebūsiu paskutinis mohikanas. Treniruojuosi ir matau šalia gabių, perspektyvių jaunuolių. Manau, kad 2016-ųjų žaidynėse mūsų šaliai atstovaus daugiau gimnastų.