Noras keisti pilietybę pamažu blėsta

Kazachų „Astanos“ dviračių sporto komandos nenori matyti pasaulyje svarbiausių metų lenktynių organizatoriai. Tačiau Tomas Vaitkus, nepaisydamas nieko, atkakliai rengiasi kitiems startams.

Už praeities nuodėmes, susijusias su įtarimais dėl dopingo vartojimo, „Astanos“ dviratininkų nebus šių metų „Tour de France“ ir „Giro d‘Italia“ lenktynėse, o tai reiškia, kad klaipėdietis T.Vaitkus turės tenkintis tik kuklesnėmis lenktynėmis. Tačiau jis dėl to pernelyg nesielvartauja.

– Jau pirmosiose varžybose „Challenge Volta a Mallorca“ lenktynėse džiuginote ir aukštomis vietomis, stebinote ir kukliomis pozicijomis. Kodėl taip banguotai startavote? – dienraštis pasiteiravo T.Vaitkaus.

– Prieš kiekvieną etapą gaudavome asmenines užduotis. Apskritai Ispanijoje važiavau lyg ant sparnų. Ypač gerai riedėjo dviratis paskutiniajame etape, kuriame užėmiau antrąją vietą. Šiame etape man buvo liepta iškentėti kalnus, niekur nelįsti, saugoti save iki galo. Iki finišo turėjau atvažiuoti sutaupęs kuo daugiau jėgų. Iš pradžių buvo nutarta, kad artėjant finišui reikės padėti komandos draugui Antonio Colomui. Jis iš Maljorkos, iš tos pačios salos, kur vyko varžybos, todėl komandos vadovai norėjo padaryti šventę jam ir šios sporto šakos aistruoliams. Viskas vyko pagal planą. Kalnų, galima sakyti, net nepajutau, tačiau, likus iki finišo dviem kilometrams, A.Colomą „pagavo“. Tad vietoj jo teko man būti „Astanos“ lyderiu.

– „Astanos“ komandoje yra apie 30 dviratininkų. Į Ispaniją vyko tik kiek daugiau nei dešimt. Pagal kokius kriterijus buvo atrinkti dviratininkai į šias lenktynes?

– Į „Challenge Volta a Mallorca“ vyko dvylika ar trylika dviratininkų, kiti varžėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose – Kalifornijoje. Kiekvieną etapą mus kaitaliojo, nes ekipoms galėjo atstovauti po aštuonis sportininkus. Treneriai nereikalavo, kad būtinai turime laimėti. Visi žinojome, jog šios varžybos reikalingos tam, kad įgautume sportinę formą. Trečiajame etape sunkiai dirbau dėl komandos, todėl davė poilsio dieną, kad atsigaučiau prieš paskutinįjį etapą.

– Ar spėjote apsiprasti naujoje komandoje?

– „Astanos“ ekipa – draugiška. Mes suprantame, kad visi turime būti kaip vienas, nes kitaip rezultatų nebus. Mechanikai, masažuotojai, autobusų vairuotojai ir net tie, kurie užsako bilietus, yra viena komanda. Ir tai visi jaučiame. Johanas Bruyneelis moka suklijuoti kolektyvą, kuriame visi esame lygūs, nes žinome, kad priklausome vienas nuo kito.

– Ir komandos garsenybės jaučiasi tokie pat lygūs?

– Taip. Praėjusių metų „Tour de France“ lenktynes laimėjęs Alberto Contadoras už pagalbą Prancūzijoje padovanojo vardinį laikrodį. Nors tiek aš jam tepadėjau, nes jau antrajame etape patekau į griūtį ir susilaužiau nykštį. Šiaip A.Contadoras – paprastas žmogus. Šiandien „Astanos“ komandoje yra trys dviratininkai, galintys laimėti tokias lenktynes kaip „Tour de France“ arba „Giro d‘Italia“.

– Šį mėnesį atskriejo blogų žinių, kad jūsų ekipos nekvies į svarbiausias pasaulio lenktynes. Kol kas tyli trečiųjų prestižinių lenktynių „Vuelta a Espana“ rengėjai, bet vargu ar jie pasielgs kitaip. Ar neištiko šokas tai išgirdus?

– Dviratininkų nuotaika liūdna, tačiau vienas kitą raminame, kad gyvenimas tuo nesibaigia – laukia kitos didelės lenktynės Belgijoje, Ispanijoje, Italijoje. Pirmą žinią sužinojau per televiziją, tą dieną, kai žiūrėjau, kaip draugai važiavo. Lenktynių organizatoriai patys žlugdo sportą – favoritų nekviečia. Teks per kitas lenktynes atsigriebti, o ir poilsio turėsime. Man gal net geriau – bus varžybų, kur komanda turės dirbti dėl manęs.

– Kokia A.Contadoro nuotaika? Juk dėl to, kad jis buvo įsipainiojęs į dopingo skandalą, „Astana“ ir sulaukė blogų žinių?

– Jis – ramus ir nėra jam ko nervintis. Jis pats norėjo važiuoti į Italiją ir išsiaiškinti viską. Paprasčiausiai yra taip, kad daug kam nepatinka, kad Kazachstanas – šalis X – subūrė komandą su visais stipriausiais dviratininkais.

– Kas taria tvirčiausią žodį „Astanos“ komandoje?

– Vyriausiasis treneris prancūzas Alainas Gallopinas. Jis – galva. Šiaip sprendžia direktoriai, treneriai, o viskas eina per J.Bruyneelio rankas.

– Sakėte, kad naujieji dviračiai jums per lengvi, todėl nėra tvirti, kai reikia finišuoti.

– Naujų dviračių pedalų sistema – švaistikliai, o priekinė žvaigždė buvo per minkšta, todėl pirmąjį etapą net pagreitėti negalėjau – grandinė krito. Kai karbonines detales pakeitė aliumininėmis, dviračiai tapo tvirtesni. Per stovyklą keturis švaistiklius sulaužiau bandydamas finišuoti.

– Mechanikai keikė jus, kai nuolat teko taisyti dviračius?

– Ne. Mes patys negalime kišti nagų prie dviračio. Jie yra mechanikų valioje.

– Kokia situacija dėl jūsų pilietybės pakeitimo į kazachų?

– Kol kas esu lietuvis. Kazachstanas tik išdavė dviratininko licenciją. Aš turiu parengęs savo sąlygas. Jeigu kazachai su jomis nesutiks, nekeisiu pilietybės.

– O kokios tos sąlygos?

– Galiu tik pasakyti, kad jos – dėl socialinių garantijų.

– Ar negaila, kad neteks startuoti olimpiadoje Pekine?

– Gaila, bet dar kartą kartoju, jog Lietuvai neatstovausiu, kol mūsų sporte bus netvarka, kol postus užėmę žmonės žlugdys sportą. Man yra svarbesnių lenktynių nei olimpiada, kuriose gerai pasirodęs patenki į dviračių sporto istoriją.