Rungtynes Lietuva-Serbija stebėjau taip ramiai, kad net pats nesupratau savo abejingumo. Galiausiai suvokiau, kad aikštėje daugiau negu tris kėlinius vyko Justino Marcinkevičiaus “Grybų karo” ekranizacija. Laimėjo tie “grybai”, kurie pirmi nustojo būti “grybais”.

Gynyba? Ką tas žodis reiškia? Šį klausimą galėjo uždavinėti abiejų komandų žaidėjai. NBA, kur už sukliudymą dėjimui iš viršaus žaidėjui sumažinama alga (žinoma, šiek tiek perdedu), rezultatas, kai abi komandos pelno 80 taškų ar daugiau (na, lietuviams vieno pritrūko), būtų suprantamas. Bet ne europietiškame krepšinyje, kur paprastai laimi ne tie, kurie daugiau įmeta, o tie, kurie mažiau praleidžia. O šiose rungtynėse gynyba praktiškai neegzistavo.

Lietuviai? Suprantama. Buvę turnyro favoritai po visiško fiasko tikrai negalėjo būti morališkai pakylėti ir gintis iš visų jėgų. Juo labiau, kai ir taip neegzistuojanti gynėjų grandis liko be Manto Kalniečio ir Simo Jasaičio. Bet serbai? Žinoma, tikimybė, kad ispanai pralaimės lenkams, buvo artima nuliui, bet varžybos su Lietuva Serbijos rinktinei galėjo būti ir lemiamos. Bet galiausiai lietuviai nudirbo savo darbą (sklerozė, kurios dėka visiškai pamiršta, kad gintis reikia ir prie tritaškio linijos, plius kelios vaikiškos klaidos), ir serbai šventė palyginti lengvą pergalę.

Tai buvo bene vienintelės Europos vyrų krepšinio čempionato rungtynės, kuriose mūsų vyrai turėjo psichologinį pranašumą. Lietuvos rinktinei, liaudiškai tariant, buvo “dzin” - pergalė ar pralaimėjimas. Ir tai matėsi. Nors, kaip jau minėjau, abiejų komandų gynybai buvo toli iki tobulybės, mūsiškiai žaidė atsipalaidavę, lengvai keitėsi pozicijomis puolime, kaip per treniruotę išeidavo į poziciją metimui. Pirmą kartą šiemet (neskaitant draugiškų rungtynių) tokį ilgą laiką stebėjau kokybišką žaidimą puolime.

Bet tada serbai nutarė užbaigti grybų karą ir pradėjo tiek pulti, tiek gintis iš visų jėgų. Viena vertus, lietuviai tam aiškiai nebuvo pasirengę (gal tikėjosi “grybavimo” iki paskutinės minutės?), antra vertus - koją pakišo ir psichologija. Susidarė toks įspūdis, tarsi komanda tiesiog bijo laimėti, tiksliau - patikėti, kad gal laimėti.

Bet, kaip jau sakiau ankstesniame komentare, būčiau užpykęs, jeigu lietuviai būtų nugalėję serbus. Nes kišti pagalius į ratus komandai, kuri garbingai kovėsi su visais varžovais ir tikrai yra verta kovoti dėl apdovanojimų, būtų tiesiog negarbinga.

Rungtynių visiškai nesureikšminu. Jaučiuosi, tarsi būčiau stebėjęs treniruotę, kurioje komanda A užmigdė komandos B budrumą ir laimėjo. Galų gale, viskas aišku dar nuo pirmadienio, o galbūt buvo aišku dar čempionato pradžioje.