Paskutinis Sodeikų poros karjeros akordas nuskambėjo Vokietijoje. Ieva ir Evaldas ketvirtą kartą tapo pasaulio čempionais. Tik šį kartą titulas ypatingas – Lietuvos sportininkai pirmą sykį auksą iškovojo šokdami nebe mėgėjų, o profesionalų lygoje.
195,100 balo iš 200 galimų surinkusi kauniečių užtikrintai laimėjo visus šokius ir daugiau nei 7 balais aplenkė artimiausius savo konkurentus, antroje vietoje likusius Latvijos atstovus Edgarą Linį ir Elizą Linę. Po įspūdingos pergalės lietuviai pranešė baigiantys net 30 metų trukusią karjerą.
„Aš mėgstu, kad viskas iš anksto būtų aptarta, surepetuota, o ypač karjeros pabaigtuvių pasirodymas. Bet Evaldas ir čia pateikė siurprizą. Varžybų rytą Drezdene nuėjau pas merginas, kurios darė šukuoseną, makiažą. Staiga gaunu iš jo žinutę, kad jis sugalvojo kitokį mūsų atsisveikinimo šou. Jau nusiuntė muziką organizatoriams ir viską sutarė. O man tik viena mintis galvoje – na, kodėl nors paskutinės karjeros varžybos negali praeiti ramiai. Bet paskui buvau dėkinga vyrui, kad mūsų atsisveikinimas tapo išskirtinis, kitoks nei daugumos šokėjų“, – pasakojo I. Sodeikienė.
– Karjerą baigėte Drezdene įspūdingiausiu įmanomu būdu. O kas būtų jei nebūtumėte laimėję? Būtų tekę atidėti atsisveikinimą? Ar ilgai brendo šis sprendimas?
Evaldas: – Ne, mums nebebuvo kur trauktis (juokiasi). Seniai buvome apsisprendę, kad tašką padėsime pasaulio čempionate Vokietijoje. Pasitikėjome savo jėgomis. Puikiai žinojome savo artimiausių konkurentų iš Latvijos lygį, juos įtikinamai lenkdavome mėgėjų varžybose, todėl neabejojome, kad ir šį kartą būsime geresni. Norėjome tiesiog pasimėgauti savo paskutiniu pasirodymu. Tai buvo mūsų „The Last dance“ (alegorija į garsųjį serialą apie legendinio krepšininko Michaelo Jordano paskutinį sezoną NBA lygoje. – aut. past.).
Nuotaika: mūsų redakcijoje apsilenkę Ieva ir Evaldas spinduliavo vidine ramybe. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.
– Tikriausiai Vokietijoje ir ašarą nubraukėte?
Ieva: – Į Drezdeną suvažiavo didelis būrys lietuvių, mūsų palaikytojų. Jie sukūrė fantastišką atmosferą. Visų varžybų metu emocijas kažkaip tramdėme, bet kai per apdovanojimus kartu su savo sirgaliais sutraukėme Tautinę giesmę, nebeištvėriau – apžliumbiau.
– Pirmą kartą auksą iškovojote šokdami nebe mėgėjų, o profesionalų lygoje. Kuo skiriasi šių titulų svoris?
Ieva: – Tiesą sakant, norėtųsi, kad skirtumas būtų dar didesnis nei yra dabar. Labai tikimės, kad prisidėsime prie profesionalų varžybų lygio kėlimo. Norėtųsi, kad atsirastų didesnė porų kaita, nes kai kurie duetai ilgokai užsibuvę mėgėjų varžybose. Jie ten laimi titulus vieną po kito, bet neieško naujų iššūkių, o vis sukasi tame pat rate. Tikrai yra pajėgių mėgėjų duetų, kurie verti kilti į profesionalus ir papildyti šią grupę.
Man tik viena mintis galvoje – na, kodėl nors paskutinės karjeros varžybos negali praeiti ramiai.
– Ar nenuvylė organizacinis čempionato lygis?
Ieva: – Atvirkščiai, atrodo, kad ir organizatoriai, žinodami, kad baigiame karjerą, pasistengė padaryti mums nuostabią atsisveikinimo šventę. Varžybos vyko ne sporto salėje, o labai jaukioje, kamerinėje viešbučio aplinkoje.
– Bronzos medalius šiame čempionate iškovojo dar vienas Lietuvos duetas – Edgaras Baltaragis ir Indrė Baltaragė. Išeitų, kad jūs buvote garsiojo Evaldo Bižoko ir Editos Daniūtės dueto pergalingų tradicijų tęsėjais, o Baltaragiai taps jūsų įpėdiniais?
Evaldas: – Edgarą ir Indrę puikiai pažįstame, nes jie buvo viena pirmųjų porų, kurie gal prieš dešimtmetį paprašė, kad juos patreniruotume. Dabar jie pasiekė tokį lygį, kad trenerių jiems nebereikia, labiau patarėjų, ką ir darome iki šiol. Drezdene jie jau dabar buvo verti aukštesnės vietos nei trečioji. Ypač vertinant techninius šokių aspektus. Tai yra labai darbšti pora, pasirengę išlieti daug prakaito ant parketo, tad jiems ramiai perduodame estafetę. Dabar jie neš Lietuvos sportinių šokių vėliavą.
Stiprybė: lietuviai ant parketo tiesiog kerėdavo publiką savo elegancija ir judesių švelnumu. / E. Šemioto nuotr.
– Kaip manote, kokie jūsų poros privalumai padėjo šitiek metų dominuoti elitinėse varžybose?
Ieva: – Kalbant apie šokimo stilių: elegancija, minkštumas, švelnus judesys. Temperamentu mes italams niekada neprilygsime, bet turime kitų privalumų. Na ir, žinoma, padėdavo mūsų charakteris. Jei aš nuspręsdavau, kad esu labai patenkinta savo šokiu ir imdavau skrajoti padebesiais, Evaldas iškart rasdavo silpnesnes vietas ir nuleisdavo ant žemės. Mokėdavome vienas kitą motyvuoti darbui.
– Kurie momentai tiek teigiami, tiek neigiami per jūsų karjerą buvo įsimintiniausi?
Ieva: – Pamenu, kaip sunku buvo psichologiškai kol peršokome finalo barjerą. Gal kokiu ketverius metus kartu su kita mūsų pora Vaidu ir Veronika Lacičiais svarbiausiose varžybose priartėdavome prie finalo, bet nuolat likdavome už borto, tik tarpusavyje kaitaliodavomės vietomis – tai jie aukščiau, tai mes. Tai slėgė, suvokdavome kiek daug prakaito išliejame treniruotėse, kiek finansų investuojame į šią veiklą – ir nieko. Bet tokie momentai kaip nutikęs tarptautinėse varžybose Štutgarte įkvėpė nenuleisti rankų. Vyko prestižinis turnyras, kuriame mes, regis, net neužkopėme ant prizininkų pakylos. Tačiau vietinė publika mus taip mus pamilo, taip mums plojo, kad supratome: vieta – ne visada svarbiausia. Jei mes, kaip artistai, sugebame ir dar, pavadinkime, pagrindinių konkurentų teritorijoje (nes vokiečiams nuolat pralaimėdavome kovą dėl aukščiausių vietų), tai yra pats didžiausias mūsų įvertinimas. Atsirado suvokimas, kad jei išlaikysime tokį lygį, medaliai ir pergalės neišvengiamai ateis.
Evaldas: – Labai ilgai ėjome iki savo pirmojo titulo Lietuvoje, kol galiausiai prieš penkerius metus tapome šalies čempionais. Iki tol ilgai laukėme savo eilės, po to, jau nebelaukėme, o nusprendėme kovoti, paskui vėl… Po to labai įsiminė ir pralaimėjimas pasaulio čempionate prieš keletą metų. Puikiai supratome, kad tai buvo, pavadinkime, politinis sprendimas. Bet tos varžybos suteikė tiek daug žmonių palaikymo, raginimų nemesti pradėto darbo ir tęsti kovą, kad iki šiol atsimenu kaip vieną geriausių mūsų startų.
Namie: pavargę, bet laimingi čempionai ir prizininkai Kauno oro uoste pateko į artimųjų glėbį. / Dancesport.lt nuotr.
– Turbūt pasitaikė ir kuriozų: lūžusių aukštakulnių, plyšusių rūbų, pavėluotų skrydžių?
Evaldas: – Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Prieš šį čempionatą sėdime su Ieva namuose likus porai dienų iki starto. Sakau, kad reiktų jau priregistruoti bilietus skrydžiui, atlikti vadinamąjį check-iną. Ieškau, ieškau ir nerandu mūsų bilietų. Pasirodo, prieš porą mėnesių mes juos išsirinkome, bet per visus darbus ir stresus pamiršome nusipirkti. Rytoj reikia išskristi į savo atsisveikinimo varžybas, o mes neturime bilietų! Ačiū Dievui, dar buvo likę laisvų vietų lėktuve. Kitaip būtų buvę, švelniai tariant, įdomu.
Ieva: – Skrydžių esame praleidę ne vieną. Buvome ir pramiegoję, ir oro uosto parduotuvėse užtrukę tiek, kad išskrido be mūsų. Nesakysiu, kas ten ilgai apsipirkinėjo, bet tai buvo ne Evaldas (juokiasi). Kinijoje po „Grand Slam“ varžybų kilo liūtis ir audra. Nuvažiavome į oro uostą ir matome, kad visi skrydžiai atšaukti. Tik keli artimiausi dar galimi. Nutarėme, kad mus svarbiausia, kaip nors išskristi iš Kinijos, o ten jau matysime. Bagažo registracija į tą artimiausią skrydį jau buvo pasibaigusi, o mes stovime su lagaminais rankose. Darbuotojai patarė skubėti tiesiai iki įlaipinimo vartų. Mes su visa manta lėkėme bėgte per didžiulį oro uostą. Pasisekė, kad mūsų palaukė ir dar lagaminus paėmė prieš sėdant į lėktuvą. Galiausiai, jau įsėdus į patogią lėktuvo kėdę atsikvošėjome, kad esame visiškai šlapi nuo prakaito ir streso. Atrodė, kad net žmonės nuo mūsų traukiasi atokiau. Laimei, turėjome su savimi drabužių persirengti, tad ilgą kelionę praleidome jau normaliai.
Rytoj reikia išskristi į savo atsisveikinimo varžybas, o mes neturime bilietų! Ačiū Dievui, dar buvo likę laisvų vietų lėktuve.
Dar buvo istorija su traumomis. Prieš svarbiausius čempionatus jiems intensyviai ruošiamės, didėja krūviai, tad man pasipila sveikatos problemos. Tai raiščiai trūksta, tai raumuo įplyšta, tai dar kas nors. Tas pats nutiko prieš čempionatą Vilniuje. Tai buvo man skausmingiausios varžybos, nes jose šokau per stiprius skausmus. Pamenu, kiek daug ašarų išliejau. Bet svarbiausia, kad išvis startavau, nes mane išgelbėjo gydytojas reabilitologas Vytenis Trumpickas. Jo patarimai, nuskausminamieji… ir padarėme, atrodytų, neįmanomą dalyką – tapome čempionais. Panašiai buvo ir kitose pirmenybėse, kai prieš pat varžybas išvydau savo šlaunį visą nusidažiusią mėlynai. Ryte kažkaip sudalyvavome preliminariose varžybose, o prieš finalą vakare V. Trumpickas atlėkė į Vilnių iš Kauno. Toks pasipustęs su smokingu vakarinei daliai, pasiraitojo rankoves, klaupėsi ant kelių ir sutvarstė skaudamą koją.
Evaldas: – Vytenį įtraukėme ir į mūsų ištikimiausių sirgalių gretas. Prieš keletą metų pakvietėme į pasaulio čempionatą Vilniuje ir jam taip patiko, kad nuo to laiko jis lydėjo ir sirgo už mus ir varžybose užsienyje.
– Atrodytų, jog sportiniai šokiai – viena mažiausiai traumingų sporto šakų. O iš tiesų?
Evaldas: – Bet kuris profesionalus sportas vyksta atletų sveikatos kaina. Šokėjams kenčia keliai, stuburas, pertempti raumenys, čiurnos. Todėl privaloma nuolat prižiūrėti kūną. Bandėme daugybę metodikų. Mūsų sporto šakoje nėra universalaus recepto, kaip paruošti kūną, kad būtų ir jėgos, ir ištvermės, ir staigumo, ir plastiškumo bei lankstumo. Reikia suderinti sunkiai suderinamas savybes. Vaikščiojome ir į svarmenų sales, ir į baseiną, rengėme ir bėgimo treniruotes. Labai didelio poveikio nepajutome. Taikliausiai patarė treneris iš Italijos Mirko Gozzoli, mūsų čempionės Editos Daniūtės vyras. Pas jį Livorno mieste treniruodavomės individualiai. Mirko nuomone, geriausias parengimas yra šokių salėje. Vidinių raumenų pratimai ir pats šokimas labiausiai padėjo sutvirtėti ir atlaikyti bet kokius varžybinius krūvius.
Planai: artimiausias čempionų laikas jau suplanuotas auklėtinių treniruotėms. / Regimanto Zakšensko nuotr.
– Jūsų sporto šaka – ne iš pigiausių. Kaip surinkdavote biudžetą savo startams?
Ieva: – Iš tiesų, pradžioje labai padėdavo mūsų tėvai. Jie aukojo savo atostogas, pinigus skirdami mūsų karjerai. Be to, mums pasisekė, kad gana anksti atsirado rėmėjų, kurie patikėjo mūsų talentu ir paremdavo jei ne pinigais, kelionių bilietais, tai varžybiniais drabužiais, batais, O tai – labai nepigus malonumas. Pavyzdžiui, profesionalios šokėjos sportinė suknelė kainuoja nuo 1,5 tūkst. iki kokių 3 tūkst. eurų. Esu paskaičiavusi, kad per savo 30 metų trukusią karjerą turėjau 117 suknelių. Beveik kiekvienoms aukšto lygio varžyboms turėjau siūtis vis naujus rūbus.
Evaldas: – O aš – labai pigus. Turiu tą patį vienintelį varžybinį fraką nuo 2018 metų (juokiasi). Žinoma, buvo laikotarpių, kai mums buvo sunku finansiškai. Tada būdavo ir taip, kad samdydavomės trenerius, bet jie neimdavo jokio atlygio. Atskirai reiktų padėkoti ir mus nuo vaikystės išugdžiusiems Kauno „Kaspino“ klubo treneriams Giedriui Januškevičiui ir Daivai Dackevičienei. Akivaizdu, kad jei ne tokia trenerių bei kitų žmonių pagalba, mes nebūtume pakilę į pasaulio šokių elitą.
– Jūsų karjera susijusi su kelionėmis. Ar esate paskaičiavę kiek šalių apkeliavote? Kur patiko labiausiai?
Ieva: – Jei ne šokiai, tikrai nebūtume apkeliavę net pusės tų valstybių, kuriose lankėmės. Išmaišėme visą Aziją, buvome Australijoje, ne kartą lankėmės Jungtinėse Valstijose, be abejo, Europoje. O labiausiai patiko Pietų Korėjoje. Nuostabi aplinka, ramybė, žmonių mentalitetas, bendravimo kultūra. Ir, žinoma, labai skanus maistas. Buvome įsimylėję ir Los Andželą. Bet po kelių apsilankymų nusiėmėme savotiškus rožinius akinius ir pamatėme tą bendravimo dirbtinumą. Taip, ten viskas gražu, malonu, bet žmonės turi nuolat šypsotis, net jei tądien nesijaučia laimingi. Mes, lietuviai, įpratę elgtis natūraliau, mažiau apsimetinėjame. Gal todėl mes su Evaldu būname laimingiausi, kai grįžtame į Lietuvą.
Pamenu, kiek daug ašarų išliejau. Tačiau svarbiausia, kad išvis startavau, nes mane išgelbėjo gydytojas reabilitologas Vytenis Trumpickas.
– Neabejoju, jog per karjerą užmezgėte ir daugybę pažinčių. Kokio garsiausio žmogaus telefono numerį turite savo adresų knygelėje?
Ieva: – Reiktų gerai pagalvoti. Mūsų ryšiai Lietuvos prezidentūros turbūt nesiekia (juokiasi). Vis tiek dauguma pažinčių mezgėsi šokių srityje. Galime bet kada paskambinti garsiam verslininkui Gintarui Skorupskui (Lietuvos sportinių šokių federacijos prezidentui – aut. past.), keliems žinomiems advokatams, medikams. Taip pat – kelioms žinomoms renginių organizatorėms, dizainerėms ir pan.
– Po Lietuvos sportinių šokių federacijos vėliava glaudžiasi ir breikas. Jo įtraukimas į olimpiados programą sukėlė didelį ažiotažą ir Lietuvai atnešė Dominikos Banevič sidabro medalį. Gal kažkada ir sportinių šokių atstovai mūsų šaliai veš medalius?
Ieva: – Ne viskas taip paprasta. Sportinių šokių pasaulyje yra dvi stovyklos. Vieni nori akcentuoti grynai sportinę kryptį. Ir jiems olimpinė kryptis yra svarbi. Kiti pabrėžia, kad šokiai – tai menas. Jie primena pramoginių šokių istoriją, garsiuosius Vienos balius. Jų nuomone, olimpinis statusas užgožtų meniškąją, aristokratiškąją šokių pusę. Tad mūsų sporto kryptis nėra aiški.
Ta pačia proga norėtųsi atkreipti ir valstybės institucijų dėmesį – mums, šokėjams, kažkokios išskirtinės paramos nereikia. Svarbiausia, kad valstybė nepamirštų mūsų komandų, kurios vyksta į tarptautinius čempionatus ir gina Lietuvos, kaip vienos iš sportinių šokių lyderių, vardą.
– Ko sau palinkėtumėte nusileidus karjeros uždangai?
Ieva: – Atsakysiu labai paprastai. Linkiu mums su Evaldu tapti tokiais pat gerais treneriais, kokie buvome sportininkai. Visą kitą, kas svarbu mums, kaip šeimai, mes jau turime.
Naujausi komentarai