Dviratininkė E.Pučinskaitė tiksliai žino, ko nori iš gyvenimo, – olimpinio medalio ir kūdikio

Sekmadienį ryte iš Lietuvos į Italiją išskridusi Edita Pučinskaitė namus pasiekė šiek tiek sudirgusi – pakeliui dingo jos dviračiai ir visos oro uoste vykusios procedūros sujaukė jos dienos planus.

31 metų dviratininkė iškart po kelionės buvo suplanavusi ne poilsį, bet treniruotę, nors išvakarėse dalyvavo Lietuvos grupinių lenktynių čempionate. Treniruotis teko vakare atsarginiu dviračiu.

Toks užsispyrimas ir ryžtas vieną geriausių Lietuvos dviratininkių lydi nuo vaikystės, kai 12 metų palikusi tėvų namus gimtojoje Akmenėje ji buvo priversta pradėti savarankišką gyvenimą Panevėžio internete.

Nors iš pradžių Edita sunkiai matė kelią pro ašaras, tvirtas charakteris leido jai prasibrauti į dviračių sporto elitą, kuriame lietuvė savo pozicijų neužleidžia jau daugiau kaip 10 metų.

- Edita, kur slypi Jūsų energijos paslaptis?

- Sportas – mano gyvenimas ir mano darbas, esu įpratusi prie fizinio krūvio. O pergalės atperka visą vargą. Tačiau kartais jau iš tiesų būna sunku priversti save sėsti ant dviračio, o kai kada po treniruotės netgi jaučiuosi žvalesnė. Šiandien (sekmadienį – red.) treniruotė bus nesunki, truks ne daugiau kaip dvi valandas, nes vakar dalyvavau grupinėse lenktynėse Lietuvos čempionate.

- Diana Žiliūtė į Lietuvos čempionatą buvo atvykusi su savo dukra. Ar, stebint dvejų metukų Ilariją, Jums nesinorėjo viską mesti ir atsidėti motinystei?

- Labai myliu mažus vaikus.

Pati labai noriu jų turėti. Kūdikis tikriausiai bus pagrindinė priežastis, dėl kurios ilgai, o gal net visai nebesportuosiu. Tai yra vienas iš klausimų, kurį aš ir mano vyras sau dažnai užduodame. Dabartinė mano nuostata – tik atsisveikinus su karjera planuoti šeimos padidėjimą. Norėčiau kas rytą atsikelti kartu su savo vaiku ir kiekvieną dieną matyti, kaip jis auga. Sportuojant tai būtų neįmanoma, nes dviratininkai daugybę laiko praleidžia varžybose ir toli nuo namų.

Dianos Žiliūtės pavyzdys tai tik patvirtina. Matau, kaip jai nelengva būna skirtis su dukra ar jos nematyti varžybose. Todėl ji ir pasiryžusi po olimpiados atsisveikinti su sportu, kad visą laiką galėtų būti kartu su šeima.

Ir aš jau nebenorėčiau ilgai laukti šeimos padidėjimo, bet viskas bus aišku po olimpiados. Gal tuomet pats gyvenimas viską sudėlios į vietas.

- Dviračių sporto elite esate daugiau kaip 10 metų. Kas jus laiko didžiajame sporte?

- Dar nesijaučiu pasisotinusi pergalėmis. Jų teikiamo džiaugsmo neįmanoma papasakoti. Bet labiausiai man trūksta olimpinio medalio. Noriu iš savęs išspausti viską, kas įmanoma, ypač, kol jaučiu, kad turiu pakankamai daug jėgų. Aš visada buvau maksimalistė ir save geriausiai realizuoti galiu dviračių sporte, o kitoje gyvenimo srityje nežinau, kaip man sektųsi. Visur yra labai didelė konkurencija.

Tačiau nesakau, kad iš sporto pasitrauksiu tik tada, kai jau nebegalėsiu laimėti. Jokiu būdu Tačiau dar jaučiu savo meistriškumo lygį ir žinau, kad dabar galiu skinti ilgus metus brandintus sunkaus darbo vaisius. Manau, kad pajusiu, kai ateis laikas pasitraukti. Tas laikas dar neatėjo ir iki Pekino olimpiados tikrai sportuosiu.

- 31-eri metai dviratininkei – pati branda?

- Sakyčiau, dabar stebiu įdomų kartų susidūrimą. Atsirado nemažai perspektyvių dvidešimtmečių, tarp jų – lietuvė Rasa Leleivytė, bet dar sportuoja bei pergales skina ir subrendusios, daug patirties sukaupusios dviratininkės, kurioms jau gerokai per 30. Mūsų sportas reikalauja daug ištvermės, o durys į pergales atvertos plačiam sportininkių ratui nuo 20 iki beveik 40 metų, kurios tos ištvermės turi pakankamai. Seserys Polikevičiūtės įrodė, kad būdamos 37 metų jos gali profesionaliai sportuoti ir turėti stiprią motyvaciją. Daug lemia gyvenimo būdas ir vidinis nusistatymas, kuris leidžia moteriai atsisakyti atostogų prie jūros ir įvairių malonumų.

- Jūsų įtikinanti pergalė asmeninėse lenktynėse Lietuvos čempionate įrodė, kad ten, kur lemia individualus meistriškumas, o ne komandos darbas, jaunimas Jums kol kas neprilygsta?

- Asmeninės lenktynės – kaip veidrodis, atspindintis tavo dabartinę sportinę formą ir būseną. Aišku, yra dviratininkių, kurios nėra tokių lenktynių specialistės ir net nedalyvauja jose, bet vis dėlto šios varžybos yra sportinės formos testas. Jis parodė, kad jaunoms dviratininkėms dar reikia paaugti.

- Ar esate patenkinta naująja Vokietijos komanda “Nuernberger”?

- Taip, labai. Perėjimas į šią komandą buvo teisingas mano žingsnis, rezultatai tai tik patvirtina. Jau laimėjau šešerias rungtynes, o pagrindiniai startai dar laukia ateityje. Esu labai gerai nusiteikusi.

Keisdama komandą norėjau praplėsti savo akiratį, pramokti vokiečių kalbos. Jaučiausi subrendusi tokiam žingsniui. “Nuernberger” pasiūlė geras sąlygas, į komandos trenerių štabą įtraukė ir mano vyrą, todėl ir priėmiau pasiūlymą. Manau, kad pasielgiau teisingai. Treniruojuosi Italijoje, o į visas tarptautines lenktynes komandos dviratininkės atvyksta iš savo namų. Tai sau leisti gali tik ypač profesionalios komandos, pasitikinčios savo dviratininkėmis.

- Sprendžiant iš komandos dviratininkių pavardžių, Jūs esate viena ryškiausių žvaigždžių?

- Aš esu viena iš trijų komandos lyderių, kurios esame panašaus meistriškumo. Turime 2005 metų pasaulio čempionę sprinterę Reginą Schleicher, kuriai padedame, kai lenktynės finišuoja sprintu, taip pat dar vieną stiprią vokietę - Trixi Worrack, kuri pernai planetos pirmenybėse buvo antra. Aš tampu komandos lydere kalnuotuose etapuose, tada visos padeda man.

Dviračių sportas – ne matematika. Jeigu kuri nors jauna dviratininkė parodo, kad gali tapti lydere, visa komanda dirba jai. Nėra kažkokios hierarchijos, visos turime savo šansus.

- Jau šią savaitę prasidės vienos svarbiausių sezono varžybų – “Giro d’Italia”. Kokie Jūsų tikslai šiose lenktynėse?

- Pirmiausias tikslas – kad atsirastų pakeliui iš Lietuvos dingę dviračiai. “Giro d’Italia” - labai svarbios varžybos, tačiau man jos nebus pagrindinės. Mes didžiausią dėmesį skirsime pasaulio čempionatui, kuris vyks Vokietijos mieste Štutgarte rugsėjį. Atrodo, kad trasa man bus gana palanki, nors man, norint geriausiai atskleisti savo sugebėjimus, reikia ypač sunkių kalnų. Pasaulio čempionatuose trasos būna tik šiek tiek kalnuotos, bet vis dėlto Štutgarte bus viena sunkesnių trasų. Jeigu sezonas ir toliau taip sėkmingai klostysis, galiu tikėtis neblogų rezultatų pasaulio čempionate.