Kartais jų bijome, piktai palydime, pagrūmojame ir net nesusimąstome, kad jie saugo skirtingas istorijas, kurios gali būti vertingesnės už auksą.

Šio benamio vardą ir jo istoriją žino retas studentas ar koks kitas prašalaitis, laukiantis autobuso Saulėtekio stotelėje, kurioje ir prie kurios šis žmogus glaudėsi.

Dar prieš šiųmetį šviežiai iškeptų studentų atsikraustymą nebuvo nė vieno šešiolikaukščių bendrabučių kvartalo gyventojo, kuris šio benamio nebūtų pastebėjęs. Kiekvienas troleibuso ar autobuso keleivis, išlipantis Saulėtekio stotelėje ar pro ją važiuojantis, matė jo akis ir juodas vaikštynes, prigrūstas įvairių daiktų ir išduodančias jų savininko neįgalumą.

Albertas Miklys – toks jo vardas ir pavardė – vieną vasaros vakarą man prisėdus ant Saulėtekio stotelės suoliuko noriai sutiko papasakoti savo gyvenimo istoriją.

Perspektyvi pradžia

Albertas visiškai nesigirdamas užsiminė apie savo sportininko karjerą. Iš rankų mostų ir pakilios šypsenos buvo matyti, kad jis savimi didžiavosi, tiksliau – didžiavosi savo trumpu, bet įsimintinu tolimos jaunystės laikotarpiu. Albertas buvo vienas perspektyviausių Lietuvos vandens slidininkų.

Būdamas maždaug 13-os metų, Albertas Elektrėnuose viešėjo pas mamos draugę, kur ir susidomėjo šia sporto šaka. Tada jis su savo seserimis (taip jis vadina tris moteris, tačiau tik viena – Erika – yra jo tikroji sesuo. Sigita ir jos sesuo Rita, nors ir jaunesnės už Albertą ir Eriką – jų tetos) nuklydo prie Elektrėnų marių ir pabandė šliuožti vandens paviršiumi.

Po kurio laiko vaikinas su seserimi ir teta Vilniuje pateko į vandens slidinėjimo trenerio ir užkietėjusio šio sporto entuziasto Igno Lažinsko rankas.

„Ir Albertas, ir jo seserys buvo labai perspektyvūs slidininkai. Gaila, kad greitai pasitraukė“, – pasakojo pirmasis Alberto treneris.

Per maždaug dešimt metų Albertas iškovojo nemažai apdovanojimų. Jie po to, kai mirus tėvams seserys pardavė butą, atiteko nežinomam šeimininkui. „Daug turėjau medalių ir taurių. Namie Žirmūnuose visa sekcija buvo nuklota prizais“, – jausmingai pasakoja A. Miklys.

Sportiška šeimyna

Alberto ir jo sesers bei tetos laimėjimai buvo patekę ir į to meto spaudos akiratį – 1982 m. liepos 31 d. laikraštyje „Sportas“ buvo rašoma: „<...> Kol kas labiausiai tituluota 14-metė Erika Miklytė. Ji praėjusiais metais tapo respublikos moterų figūrinio važiavimo čempione. <...> Labai sparčiai tobulėja Janas Žažeckis. Jiedu su Erika šiemet gavo kvietimą į TSRS jaunių čempionatą, kur dalyvauti kviečiami tik perspektyvūs ir įgudę sportininkai. Vis geriau ir greičiau važiuoja 12-metis Erikos broliukas Albertas Miklys ir jųdviejų teta... 11-metė Sigutė Rosovaitė <...>.“

Alberto sesuo Erika vandens slidininke buvo neilgai, vėliau ji pradėjo čiuožti ant ledo, o paskui, išvykusi į Meksiką, pasuko kovos meno – tekvondo – keliu.

Sigita sportininkės karjerą baigė ir išvyko gyventi į Vokietiją. Apie kitą tetą Albertas žino mažai.

Alkoholį iškeitė į kavą

Vyras gailisi, kad jo karjerą sugriovė alkoholis. Jis nevengdavo išgerti dar paauglystėje – vos pradėjęs sportininko karjerą neblaivus iškrito iš ketvirto aukšto ir patyrė sunkią galvos traumą.

Gydytojai jam siūlė nesportuoti, tačiau jis ir toliau slysdavo vandens paviršiumi. Vis dėlto Albertas buvo priverstas mesti sportą, nes nebeištvėrė skausmo, o jį malšindavo alkoholiu.

Dabar Albertas alkoholio į burną neima nė lašo: „Negeriu jau kokius ketverius metus. Labai mėgstu kavą, gal net per daug, nes kartais ir užmigti negaliu.“

Abstinencijos Albertas pradėjo laikytis po to, kai 2009 m. jį neblaivų partrenkė automobilis. Nelaimė įvyko šalia Lazdynų ligoninės. Po šio atsitikimo su vyru visuomet būna vaikštynės.

„Viskas – šešios operacijos. Kairė koja trumpesnė už dešinę nežinau kiek. Reikalinga speciali avalynė“, – sako Albertas.

Išgyventi padėjo studentai

Šypsodamasis Albertas pasidžiaugė, kad Saulėtekyje gyvena dosnių studentų. Jaunuoliai jam padeda – duoda vieną kitą litą, atneša maisto, kavos ar dar kokį jiems nereikalingą, tačiau Albertui praversiantį daiktą. Jis pabaksnojo smiliumi į ant vaikštynių pritvirtintą metalinį krepšį ir į jį įdėtą žalsvą kilimėlį miegui – džiaugėsi, kad vienas iš studentų jo miegą padarė minkštesnį.

Benamis su šypsena veide mini merginą, vardu Violeta, kuri juo rūpinasi ir padėjo rasti seserį Eriką.

„Ji pamatė, kad aš čia miegu, pirma priėjo ir pasiteiravo, kodėl aš čia esu. Aš jai papasakojau apie save, apie seseris ir ji paklausė vienos sesers vardo ir pavardės. Kitą rytą ji vėl atėjo ir pasakė, kad rado mano seserį, tada davė mobilųjį telefoną ir sakė laukti skambučio. Sulaukiau – paskambino Erika“, – didžiavosi Albertas.

Benamis teigė, kad šalia stotelės ir joje jam leido būti savivaldybės atstovai. Į Saulėtekį jis atsikėlė balandį, o prieš tai dar gyveno nakvynės namuose.

„Išėjau, nes ten – blogiau nei kalėjime. Invalidus gali ir sumušti. Nebuvau įžūlus, bet niekada nepasiduodavau ir neleisdavau skriausti silpnesnių“, – atskleidė Albertas.

Sparnai į Meksiką

Jau šią vasarą pažadą atvykti ištęsėjo viena iš Alberto tetų, gyvenanti Vokietijoje. Į Lietuvą atvyko, rado Albertą ir jam padovanojo palapinę, kad giminaitis įsirengtų bent laikinus namus.

Palapinę jis pasistatė netoli stotelės ir pramynė takelį, kurį šiuo metu jau dengia pageltę lapai. Vėliau vyras laikinus namus perkėlė atokiau – į miško tankmę. Buvau vienu metu pamanęs, kad dingo, tačiau sykį jį sutikau stotelėje. Lietaus lašams beldžiant į plastikinį stotelės stogą, Albertas pasigyrė, kad jo sesuo Erika jau pakeliui į Lietuvą.

„Tai į Meksika kilsi?“ – paklausiau ir cigarete pavaišinau. „Nežinau, gal čia kokį butą sesuo suras. Į Meksiką tai nenoriu“, – dievagojosi vyras. Po kurio laiko Alberto nebeliko Saulėtekyje.

Dabar Albertas – jau Meksikoje, kur juo rūpinasi sesuo Erika. Smagu, kad Albertui likimas suteikė dar vieną galimybę.