Kazachstano „Ulan“ komandos vadovai – direktoriaus pavaduotojas Artūras Trumpauskas ir administratorius Sergejus Belkinas – tapo Prancūzijos degalinėse siaučiančios plėšikų gaujos aukomis. Peilius prieš akis jie išvydo apie pusę dviejų nakties, kai buvo sustoję nusnūsti vienoje Prancūzijos degalinių, netoli Ispanijos sienos.

Ispanijoje treniruotes rengianti ir čia nuolat gyvenanti „Ulan“ komanda – beveik lietuviška. Jai atstovauja septyni mūsų šalies dviratininkai, komandos direktorius – klaipėdietis Algirdas Vaitkus, tarp jo padėjėjų – bendražygis A.Trumpauskas.

A.Trumpauskas ir jo kolega S.Belkinas turėjo nuvažiuoti į Italiją dviem automobiliais, kad į juos įmontuotų raciją. Naktį kirtę Ispanijos ir Prancūzijos sieną, netrukus jie nutarė sustoti degalinėje.
Kai bakai buvo kupini kuro, o laikrodis rodė pirmą nakties, S.Belkinas pasiūlė A.Trumpauskui šiek tiek nusnūsti, nes prieš akis dar laukė netrumpa kelionė iki Apeninų pusiasalio.
Greta stovinčiuose skirtinguose automobiliuose įsitaisę „Ulan“ atstovai miegojo neilgai. Vos užsnūdę, jie buvo pažadinti dūžtančių automobilio stiklų.
„Atmerkęs akis pamačiau prieš save peilį ir blizgančias juodas akis, – taip apibūdino tamsaus gymio, panašų į arabą, banditą A.Trumpauskas, ilgai neužmiršiantis košmariškos nakties. – Iš pradžių net nesuvokiau, kas vyksta.“

Patyrė didelių nuostolių

„Ulan“ komandos automobilius užpuolę plėšikai nebuvo itin drąsūs – stvėrė grobį tik nuo priekinių sėdynių. Iš lietuvio automobilio pastvėręs dvi rankines, juodbruvis akimirksniu spruko pas sėbrus. Gal jų akiplėšiškumą tramdė tai, kad aikštelėje nakvojo nemažai vilkikų vairuotojų.
S.Belkinui pasisekė išvengti didesnių nuostolių, nes plėšikas pametė jo rankinę, kai jos diržas užsikabino už pavarų svirties.
Banditas nerizikavo ir, palikęs grobį, nėrė pas draugus. Po to akimirksniu sušoko visi į savo automobilį ir dingo tamsoje. A.Trumpauskas mano, kad plėšikus išgąsdino garsus S.Belkino pagalbos šauksmas. A.Trumpauskui dingtelėjo mintis vytis plėšikus, tačiau jie buvo pradūrę po vieną automobilių padangą. O ir pavijus vargu, ar buvo galima tikėtis dviese įveikti penkis ginkluotus plėšikus.
Atsitokėjęs klaipėdietis suvokė, jog nebeturi nei paso, nei asmens tapatybės kortelės, nei bankų kortelių, įvairių dokumentų, studijų įskaitų knygelės, dviejų mobiliųjų telefonų. Be to, plėšikai praturtėjo grynais pinigais – 500 eurų ir 300 litų.
Gerai, kad lietuvis vieną telefoną turėjo kišenėje, kuris jam artimiausiomis valandomis labai pravertė. Nors jis greitai užblokavo korteles, tačiau plėšikai spėjo jomis užmokėti už du greitkelius.

Pareigūnai buvo abejingi

Laisvai prancūziškai kalbantis A.Trumpauskas iškart po užpuolimo paskambino Prancūzijos policininkams ir įsitikino, kad Lietuvos teisėtvarkininkai mūsų šalyje labiau rūpinasi nukentėjusiaisiais nei prancūzai.
„Atvažiuokite, mus apiplėšė“, – kvietė žandarus „Ulan“ atstovai.
Išgirdęs, jog aukų nėra, budėtojas patarė atvažiuoti į žandarmeriją aštuntą ryto, kai prasidės darbo diena, ir užpildyti vagystės deklaraciją.
A.Trumpauskas bandė raginti teisėtvarkininką: „Jei atvažiuotume dabar, gal dar pavyktų sučiupti plėšikus.“ Po tokio pasiūlymo lietuvis ragelyje išgirdo trumpus telefono signalo signalus.
A.Trumpauskas vėliau prisiminė, kad Prancūzijos pietuose, Monpeljė apylinkėse, policininkai perspėja keliaujančiuosius nenakvoti degalinėse, nes jose nesaugu. Jie ragina apsistoti tik viešbučiuose, moteliuose ir kitose nakvynės vietose, kur automobiliai yra saugomi. Todėl jei esi apiplėštas degalinėje, suprask, pats ir esi kaltas.

Ne pirmas apiplėšimas

Supratę, kad pareigūnų pagalbos nesulauks, A.Trumpauskas ir S.Belkinas toje pačioje degalinėje gavo kartono, lipnios juostos, kad galėtų nuvažiuoti iki artimiausio serviso. Degalinės darbuotojai su apiplėšimu buvo susidūrę ne pirmąkart, todėl ir galėjo tokiu būdu padėti. „Degalinės darbuotojas nesistebėjo, – sakė klaipėdietis. – Anot jų, čia tokie atvejai būna kas antrą naktį.“
Buvo pradurta po vieną abiejų automobilių padangą, todėl „Ulan“ atstovai turėjo, kuo jas pakeisti.
Sukorę 60 km iki artimiausio serviso, vyrai dar po 600 eurų paklojo už kiekvieną automobiliams pakeistą stiklą. Kol buvo tvarkomos mašinos, į tą patį servisą atvyko irgi degalinėje užpultas BMW.

Buvo atsidūręs aklavietėje

Vis dėlto A.Trumpauskas rytą nuvyko į žandarmeriją sutvarkyti draudimo deklaracijos dokumentus. Ir dar kartą susidūrė su šios šalies žandarų abejingumu.
Lietuvis neturėjo asmens dokumentų ir negalėjo įrodyti savo asmenybės, todėl vos nebuvo išvytas į gatvę. Prisiminęs, kad paso kopiją turi draugas Olandijoje, A.Trumpauskas skambino jam, kad jis skubiai atsiųstų ją. Pareigūnams kopijos užteko.
Sutvarkę automobilius, jie nuvyko į Italiją, kur buvo sudėta racijos aparatūra. Tačiau iš šios šalies jis buvo priverstas grįžti ne į Ispaniją, o keliauti į Lietuvą susitvarkyti naujų asmens dokumentų.
„Į Lietuvą atvykau vilkėdamas sportines kelnes ir marškinėlius, nes viešnagei į Lietuvą visiškai nesirengiau. Apiplėšimas stipriai pakoregavo kelionės maršrutą“, – sakė A.Trumpauskas.
Šiomis dienomis A.Trumpausko laukia ne mažiau sunkios daugiadienės varžybos, tik ne dviračių trasoje – reikia susirinkti trejų metų kursų Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto dėstytojų įskaitas, kurios išgaravo kartu su pagrobta įskaitų knygele.

Pravertė kalbos mokėjimas

Incidentas degalinėje buvo antroji nemaloni A.Trumpausko pažintis su Prancūzija. Prieš septynerius metus, aktyvios sportinės karjeros metais, šioje šalyje buvo apvogę lietuvio asmeninį automobilį.
Prancūzų klubui „Saint Quentin – Oktos“ atstovavęs klaipėdietis vienose 2001-ųjų varžybose gerai pasirodė – užėmė trečiąją vietą. Grįžęs po apdovanojimo prie automobilio, prizininkas pastebėjo, kad jo mašina iškraustyta – stiklas išmuštas, daiktai pavogti. Apiplėštas buvo ir šalia stovėjęs A.Trumpausko klubo autobusas.
„Įdomus sutapimas, – stebėjosi dviratininkas. – Du kartus buvau apiplėštas, ir abu kartus Prancūzijoje – mylimiausioje savo šalyje.“
Per penkerius metus, kol atstovavo prancūzų komandai, A.Trumpauskas labai gerai išmoko muškietininkų šalies kalbą, kuri dažnai praverčia būnant šioje valstybėje. Be lietuvių ir prancūzų kalbų, jis moka rusų, ispanų, anglų kalbas, šiek tiek silpniau kalba portugališkai.
„Jei į tokią situaciją, į kokią patekome mes su Belkinu, būtų patekęs žmogus, nemokantis prancūzų kalbos, galėtų net nesistengti ieškoti kaltų, – įsitikinęs A.Trumpauskas. – Policijoje visus dokumentus reikia pildyti prancūzų kalba. O jei nemoki tos kalbos – esi pražuvęs.“