Europos vicečempione tapusios Lietuvos jaunučių (iki 16 metų) rinktinės įžaidėjas Paulius Semaška po finalo rungtynių sunkiai tramdė jaudulį - aukso medalių norėjosi daug labiau, nei sidabro.

Daugiausia laiko iš visos Lietuvos rinktinės aikštėje praleidęs 16-metis 179 cm ūgio įžaidėjas Europos čempionate atliko daugiausia rezultatyviausių perdavimų - 44 (vid. 4,9).

- Pauliau, ko pritrūko, kad Europos čempionato finale su ispanais būtumėte šventę pergalę? - pasiteiravome P.Semaškos.

- Labiausiai - sėkmės. Gal ir jaudulys veikė - dar nesame žaidę esant tokiai atmosferai, stebint tiek žiūrovų.

- O fizinių jėgų nestigo?

- Stigo. Bet vis tiek labiausiai reikėjo sėkmės, kad įkristų tie metimai, kurie turėjo įkristi.

- Koks jausmas buvo žaisti tokioje triukšmingoje ir sausakimšoje sporto halėje?

- Neapsakomas. Šių akimirkų neužmiršiu visą gyvenimą. Trūko tik aukso medalių...

- Bet Europos čempionato sidabro medaliai taip pat geras rezultatas?

- Nežinau... Gal vėliau, kai viskas nurims, atrodys gerai. Bet dabar nėra gerai (pokalbis vyko iškart po finalo rungtynių - Diena Media past.).

- Tačiau grupės varžybose, kai žaidėte labai banguotai, ar galėjote tikėtis nužygiuoti iki finalo?

- Žinoma. Mes tikėjome, visada tikėjome, kad galime laimėti. Buvome labai kovingi, vieningi, visa komanda labai gerai sutarėme. Šitą čempionatą prisiminsiu visą gyvenimą. O kitais metais dar pakovosime pasaulio čempionate.