Rugsėjo pabaigoje Kinijoje vykusiose daugiadienėse sportinio ėjimo varžybose B.Virbalytė-Dimšienė užėmė 7 vietą, o komandinėje įskaitoje su "Victory" ekipa finišavo antroje pozicijoje. Darbą LRT sporto redakcijoje su sportinio ėjimo varžybomis derinanti lengvaatletė kelias savaites ilsėjosi, bet net ir atostogaudama neištvėrė be sporto.

"Toks jau mano gyvenimo būdas. Esu ne tik sportininkė, bet ir žurnalistė, tad po varžybų turiu atiduoti duoklę ir savo darbovietei. Tad mano atostogos nėra tokios, kaip jas dažniausiai įsivaizduojame. Gal ir norėčiau ramiai pagulėti paplūdimyje, pasideginti, pasimėgauti šiluma ir ramybe. Bet negaliu. Ir ne tik dėl darbo televizijoje. Iš tiesų aš paprasčiausiai negaliu ilgai nusėdėti vienoje vietoje. Mano treneris Brentas Vallance‘as po paskutinių varžybų primygtinai rekomendavo bent 18 dienų nesportuoti ir tik ilsėtis. O aš jau po savaitės tokio poilsio pajutau, kad reikia veiklos. Tad pastarąsias kelias savaites lankiausi baseine, plaukiojau, mankštinausi. O spalio 15-ąją Palangoje pradėsiu pasirengimą naujam sezonui", – "Vilniaus dienai" sakė B.Virbalytė-Dimšienė.

Sportininkės teigimu, praėjęs sezonas paliko galingą teigiamų emocijų užtaisą. Gegužę Kinijoje vykusiame pasaulio komandų sportinio ėjimo čempionate B.Virbalytė-Dimšienė pagerino asmeninį rekordą 20 km distancijoje (1 val. 29 min. ir 2 sek.), o rugpjūtį Berlyne vykusiose Europos lengvosios atletikos pirmenybėse užėmė 4 vietą. 20 km distanciją nužingsniavusi per 1 val. 27 min. ir 59 sek. B.Virbalytė-Dimšienė daugiau nei minute pagerino nuo 2014 m. Neringai Aidietytei priklausiusį Lietuvos rekordą.

"Niekada net ir nesvajojau, kad prie mano pavardės bus toks rezultatas. Aišku, šiek tiek apmaudu, kad Europos čempionate nepavyko iškovoti medalio. Atslūgus emocijoms ir viską iš naujo permąsčius supratau, kad galbūt tai buvo paskutinis šansas laimėti kažkokį apdovanojimą. Pasaulio čempionate ir olimpiadoje konkurencija didesnė nei Europos pirmenybėse, be to, po kelerių metų į tarptautinę areną tikriausiai sugrįš ir dėl dopingo vartojimo diskvalifikuotos Rusijos lengvaatletės. Kita vertus, man jau 33-eji, nežinia, kiek dar laiko pavyks gerinti savo rezultatus ar bent jau nenuleisti iškeltos kartelės. Minčių yra daug ir visokių. Tačiau iš esmės esu labai patenkinta. Jaučiu jėgų ir energijos antplūdį ir noriu kuo greičiau grįžti į sportinio ėjimo takelį", – sakė B.Virbalytė-Dimšienė.

– 2015 m. pasaulio lengvosios atletikos čempionate užėmėte aukštą 7 vietą, pagerinote asmeninį rekordą. Tačiau po metų Rio de Žaneire vykusiose olimpinėse žaidynėse finišavote 25-a, nuo asmeninio rekordo atsilikote net 5 minutes. Prasitarėte, kad po olimpinių žaidynių buvote labai nusivylusi, galvojote ir apie karjeros pabaigą. Ir štai po kelerių metų šturmuojate naujas sportines aukštumas, gerinate rekordus ir nežadate sustoti. Kaip pavyko išlipti iš tos emocinės duobės?

– Iš tikrųjų, po Rio olimpinių žaidynių patekau į asmeninę krizę. Svarsčiau, ar verta tęsti karjerą, o gal reikėtų koncentruotis į kitus darbus. Tačiau 2016 m. pabaigoje sulaukiau pasiūlymo vykti į Australiją ir dalyvauti moksliniame "Super Nova" projekte, skirtame aukšto meistriškumo sportininkams. Jei ne tai, manęs šiandien didžiajame sporte greičiausiai jau nebebūtų. Australija mane priėmė labai svetingai, apgaubė tokiu rūpesčiu, kokio čia, Lietuvoje, niekada nebuvau patyrusi. Ten sudarytos fantastiškos darbo ir poilsio sąlygos, per šešias savaites taip "pasikraunu baterijas", kad efektas išlieka visus metus. Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad neįsivaizduoju savo pasirengimo sezonui be Australijos vasaros. Esame suplanavę, kad bent jau iki 2020 m. Tokijo olimpiados kiekvieną žiemą treniruosiuosi Australijoje. Juo labiau kad ir mano treneris B.Vallance‘as yra australas.

– Ilgus metus sportininkės karjeros kelyje jus lydėjo alytiškis Kastytis Pavilonis. Kada ir kaip apsisprendėte ryžtis pokyčiams?

– Jau po paskutinių olimpinių žaidynių jaučiau, kad man reikia naujo postūmio, naujos motyvacijos. Kai 2017 m. grįžau iš Australijos į Lietuvą, buvo labai sunku prisitaikyti prie lietuviškos realybės. Šiaip taip, sukandusi dantis užbaigiau tą sezoną, o po pasaulio čempionato išsiskyriau su treneriu. Sakyčiau, tai buvo dar viena mano gyvenimo kryžkelė. Kai šių metų pradžioje dar kartą sugrįžau į Australiją, su manimi susisiekė žymus šios šalies sportinio ėjimo specialistas B.Vallance‘as. Jis pasakė, kad mato manyje didelį potencialą ir pasiūlė treniruotis pagal jo programą. Tuo metu mane kamavo Achilo sausgyslių skausmai, buvo ir kitokių traumų. Buvau sutrikusi, nežinojau, kaip elgtis, Lietuvoje taikyti gydymo metodai nepadėjo. Tačiau Australijoje medikai per savaitę pastatė mane ant kojų ir aš galėjau visa jėga kibti į darbą. Tiesa, iš pradžių asmeniniai rezultatai nebuvo patys smagiausi, visgi jaučiau, kad savijauta gerėja, atradau naujus jėgų rezervus. Ir gegužę Kinijoje vykusiose varžybose padariau tai, apie ką iki tol tik svajojau – peržengiau 1 val. ir 30 min. barjerą 20 km sportinio ėjimo distancijoje.

– Kas konkrečiai pasikeitė treniruočių procese?

– Negaliu sakyti, kad treniruočių metodikoje įvyko radikalių pokyčių, tačiau permainų tikrai netrūko. K.Pavilonis dažnai man kartodavo, kad mano privalumas yra greitis, tad per treniruotes dažniau vaikščiodavau trumpas distancijas, labai retais atvejais nueidavau daugiau nei 25 kilometrus. B.Vallance‘as sudarė programą, pagal kurią bent tris kartus per 10 dienų nueidavau 25 ir net daugiau kilometrų.

Padidėjo treniruočių apimtys, man teko atlaikyti smarkiai išaugusį fizinį krūvį. Buvo ir labai sunkių momentų, kai jausdavausi palūžusi, išsekusi. Tačiau treneris mane labai palaikė, be to, pagal jo programą, po sunkios treniruotės kitą dieną krūvis būdavo mažesnis. Paaiškėjo, kad mano organizmui toks ritmas buvo optimalus, poilsio diena mane tarsi prikeldavo naujam gyvenimui. O svarbiausias dalykas buvo pačios permainos. Aš dešimt metų treniravausi pagal tą patį planą, tad jau mintinai žinojau, kas ir kada bus. O šiais metais man kiekviena savaitė buvo kitokia, nauja, įdomi. Tai padėjo išsivaduoti iš rutinos. Su treneriu palaikome pastovų ryšį, nors mus ir skiria tūkstančiai kilometrų, tačiau šiame karjeros etape nuolatinės priežiūros man gal ir nereikia. Man svarbu, kad, net ir negaudamas jokio atlygio, jis manimi nuoširdžiai rūpinasi, jaudinasi ir palaiko. Galima sakyti, kad būtent jo dėka patikėjau, kad galiu tarptautinėje arenoje varžytis su pačiomis pajėgiausiomis ėjikėmis.

– O iki šiol tokio tikėjimo nebuvo?

– Ne. Ir tai buvo mano didžiausia problema. Save visada priskirdavau vidutiniokių kategorijai, nedrįsau lygiuotis į geriausias. Net ir tada, kai pasaulio čempionate finišavau pirmame dešimtuke, vis tiek mąsčiau, kad tai ne mano nuopelnas, tiesiog nusišypsojo sėkmė, lėmė varžovių klaidos ir pan. Bet šiais metais viskas pasikeitė. Trenerio ir aplinkinių žmonių dėka įgijau pasitikėjimo savimi, o su tuo tikėjimu atėjo ir rezultatai. Gal ir organizmas subrendo krūviams, pasiekiau optimalią fizinių galimybių ribą.

– Ar sportiniam ėjimui amžius yra labai svarbus faktorius?

– Man dabar 33-eji ir aš esu savo sportinės karjeros pike. Yra pavyzdžių, kai ir vyresni sportininkai skynė medalius pasaulio čempionatuose ar olimpinėse žaidynėse. Manau, kad dar bent keletą metų galiu žingsniuoti aukštai iškėlusi galvą. Ir šiuo metu sportiniame ėjime yra vyresnių už mane sportininkių, tad nenoriu brėžti sau kažkokių ribų. Liko dveji metai iki Tokijo olimpiados, tad norisi iš savęs išspausti viską. O kaip seksis – pamatysime.