Didžioji revoliucija Prancūzijos rinktinės gretose tapo garsiausiu griaustiniu Pasaulio čempionate Pietų Afrikos Respublikoje (PAR), išpranašavusiu audrą Europos futbolo galybių stovyklose.

Pačių prancūzų pasišlykštėjimą sukėlęs juodą žaidimą pademonstravusios mėlynosios komandos pučas vos nepersimetė į Anglijos rinktinę, gandai sklandė ir apie piktai murmėjusius Italijos futbolininkus, gėdingai išspirtus iš pasaulio čempionų sosto.

"Bet kuriame kolektyve kyla konfliktų, ypač tada, kai nesiseka. Ne veltui sakoma, kad draugus nelaimėje pažinsi", – tituluotų komandų vidines problemas komentavo buvęs Lietuvos nacionalinės rinktinės vyriausiasis treneris Algimantas Liubinskas, pirštu bedęs į sirgalių nedžiuginančius Europos ekipų rezultatus planetos pirmenybėse.

Europiečiai tik su pavydu gali stebėti lyg ant sparnų PAR kol kas skriejančias Pietų Amerikos rinktines, kurių padangės bent jau viešumoje netemdo jokie nesutarimai. Apie tokią komandinę dvasią čempionato grupių etape tik pasvajoti galėjo tiek jau pasitraukusios Prancūzijos ekipos strategas Raymond'as Domenechas, tiek žygį dar tęsiančios Anglijos vairininkas Fabio Capello.

A.Liubinskas, kuriam pačiam praeityje teko spręsti konfliktus su kai kuriais nacionalinės rinktinės žaidėjais, ragino neversti visos kaltės dėl nesantaikos treneriams.

– Prancūzijos ir Anglijos rinktinių pasirodymą Pasaulio futbolo čempionate į antrą planą nustūmė vidinės rietenos. Kokias jų priežastis įžvelgiate? – dienraštis pasiteiravo A.Liubinsko.

– Žinote, F.Capello su Anglijos komanda atrankos į čempionatą turnyre pasirodė puikiai. Tuomet niekas dėl nieko neburbėjo. Kai tik žaidėjai susidūrė su sunkumais, ėmė nepateisinti vilčių, atsirado ir nesutarimų. R.Domenecho komandos atvejis kitoks – pykčių buvo ir prieš čempionatą. Galima jį vadinti ir pačiu blogiausiu treneriu, bet rezultatų R.Domenechas juk yra pasiekęs. Manau, konfliktą išprovokavo komandos nepasitikėjimas. Kai nėra žaidimo, kyla murmėjimas. O dėl ko to žaidimo nėra – kitas klausimas. Galbūt europiečius taip klimatas veikia, kad vieninteliai olandai atrodo neblogai. Kažkoks neigiamas veiksnys vis tiek turi būti, nes daugelis Europos komandų prieš čempionatą demonstravo kur kas geresnį futbolą.

– Tokioje situacijoje, į kurią PAR buvo patekusi prancūzų komanda, elgtumėtės taip pat, kaip R.Domenechas?

– Labai sudėtinga pasakyti, kai nesi tame kailyje, nežinai visų smulkmenų. Esu artimai bendravęs su R.Domenechu, kurį visi vadina be galo arogantišku. Nė velnio, mes puikiausiai bendravome. Visa nesveika atmosfera prancūzų komandoje susitvenkė tada, kai suprastėjo žaidimas. Juk puikią formą pasiekę futbolininkai niekada nepuola rengti protestų prieš trenerius. Pavyzdžiui, visą šitą košę užviręs Nicolas Anelka man niekada neatrodė pačios aukščiausios klasės žaidėjas. Iš kitos pusės, prancūzai pavėlavo atlikti kartų kaitą. Tai akivaizdu. Treneris visada žino, kad dirbs komandoje tik tam tikrą laiką, todėl rengti jauną žaidėją dažnai nemato prasmės. R.Domenechas taip pat nuėjo šituo keliu, ir dabar jo trenerio karjera turbūt jau baigėsi.

– F.Capello turėtų labiau įsiklausyti į komandos nuomonę, kad išvengtų prancūziško kracho?

– Atsižvelgti į žaidėjų nuomonę galima, jeigu tie patarimai yra protingi. Tačiau kur buvo anglai prieš F.Capello, kad dabar jį mokytų? Tai yra pačios aukščiausios kvalifikacijos treneris, ir dėl to net negalime kelti klausimo. Galbūt tiesiog tam tikrose situacijose reikia pasitelkti didesnį psichologinį lankstumą.

– Ar gali vidinius nesutarimus pakurstyti tai, kad dar prieš čempionatą Prancūzijos, Argentinos ar Brazilijos futbolo autoritetai aštriai kritikavo savo šalių rinktines?

– Taip jau yra: jeigu esi treneris, lauk kritikos. Iš tiesų neigiamų komentarų buvo labai daug. Tokioje situacijoje svarbi federacijos pozicija: jeigu ji nori apsaugoti komandą nuo intrigų, turi iš karto pareikšti tvirtą savo nuomonę, pasitikėjimą rinktine ir treneriu. Jei federacija yra nuošalyje ir žiūri, kuo viskas baigsis, ji taip pat turi prisiimti atsakomybę dėl nesėkmių. Norint pasiekti gerų rezultatų, negalima leisti kapoti trenerių.

– Galbūt pranašumą dėl to įgyja mažiau vertinamos komandos, kurios nepatiria tokio didžiulio dėmesio?

– Iš dalies taip. Bet kol kas šiame čempionate "mažosios" komandos stebuklų nerodo, jei tokių rinktinių kaip Urugvajus nelaikysime futbolo mažyliais. Iš kitos pusės, Diego Maradoną (Argentinos strategą – red. past.) visi puolė, o dabar kritikai bergždžiai laukia, kada jo komanda suklups.

– Ar pasitvirtins per šias pirmenybes banali frazė, kad susiskaldžiusios komandos negali laimėti?

– Manyčiau, kad ši frazė ne tiek banali, kiek teisinga. Futbolas – komandinis žaidimas, ir kai prasideda ginčai, kodėl vienas negavo perdavimo, kodėl kitas nežaidžia starto sudėtyje, komanda pradeda griūti. Analizuojamos visų klaidos, tik ne savo paties.

– Kurios rinktinės bent jau šiuo metu atrodo labiausiai susitelkusios?

– Olandija, Pietų Korėja, Urugvajus žaidžia tikrai vieningai. Taip pat ir Argentinos komanda, kuri nerodo jokių nuovargio ženklų. Ispanų žaidime to kol kas nėra – viskas vyksta sulėtintai. Jie galvoja, kad raičiodami kamuolį "Barcelonos" maniera gali įveikti varžovus, bet Ispanijos ekipai trūksta staigumo, netikėtumo. Apie anglus išvis nėra ko kalbėti. Vokietijos rinktinės sudėtis irgi nėra tokia pajėgi, kad galėtų laimėti čempionatą.

– Kurio trenerio darbas palieka didžiausią įspūdį?

– Kol kas anksti kalbėti, bet man aiškiausiai matoma Dungos (Brazilijos stratego – red. past.) ranka. Jis nepasidavė spaudimui, surinko komandą pagal savo viziją, ir dabar ši rinktinė turi braižą ir siekius.